Privalomoji vakcinacija kaip pandemijų valdymo priemonė ir jos teisėtumo klausimai tarptautinės teisės požiūriu
LTCOVID-19 epidemija – ne pirmoji epidemija, su kuria susiduria žmonija, bet turbūt pirmoji, kurios efektyvios kontrolės atsakas sukurtas taip greitai. Viso pasaulio intelektiniai ir moksliniai pajėgumai, skirti vakcinoms sukurti, per stebėtinai trumpą laiką pasiūlė aibę preparatų, leidžiančių palengvinti ir iš dalies valdyti naująją pandemiją. Tačiau kad šie instrumentai galėtų būti pasitelkti, reikalingas ir efektyvus vakcinacijos procesas, sukuriantis vadinamąjį „kolektyvinį imunitetą“. Kaip matome ir iš Lietuvos pavyzdžio, įgyvendinti šį tikslą nėra paprasta ne tik dėl logistinių priežasčių, bet ir dėl to, kad vakcinavimosi sprendimas priklauso nuo individo. Vakcinavimas laikomas medicinine intervencine procedūra, o jai reikalingas asmens sutikimas. Kaip tik dėl šio „sutikimo“ ir vyksta nuolatinis ginčas, t. y. kokiu būdu tokį sutikimą teisėta gauti. Demokratinėse valstybėse (skirtingai nuo autoritarinių ir totalitarinių) asmuo negali būti vakcinuojamas taikant tiesioginę prievartą. Vis dėlto epidemijų prevencijos ir valdymo atvejais asmenys, atsisakantys vakcinacijos, jau seniai patiria įvairius apribojimus – nuo negalėjimo naudotis tam tikromis viešosiomis paslaugomis (pvz., leisti vaikų į ugdymo įstaigas) iki finansinių nuostolių – baudų mokėjimo, taip skatinant asmenis vakcinuotis. Šis klausimas buvo iškilęs ir COVID-19 pandemijos kontekste. Iliustratyvus tokių ribojimų, nukreiptų epidemijai valdyti ir vakcinavimuisi skatinti, pavyzdys yra vadinamieji COVID pasai, kuriuos įsivedė nemažai valstybių, pavyzdžiui, Izraelis, Italija, Prancūzija, Lietuva ir kt.Kaip kitas tikslines priemones galima paminėti ir konkrečius pavyzdžius, bylojančius apie korporatyvinį, regioninį ar net valstybinį lygmenį, tarkime, Lietuvos kariuomenės vadas Valdemaras Rupšys pareiškė, kad nesivakcinuotų karių tarnybos galimybės bus apribotos (neskiepyti kariai negalės dalyvauti tarptautinėse pratybose, misijose, vykti į užsienį tobulinti kvalifikacijos), Pandžabo provincijoje (Indijoje) vietos vyriausybė nusprendė blokuoti asmenų, kurie nenori vakcinuotis, mobiliųjų telefonų SIM korteles. Vienas didžiausių JAV bankų „JP Morgan“ uždraudė komandiruotes nevakcinuotiems darbuotojams ir kt. Šiuos ir panašius netiesioginės prievartos ir ribojimų pasitelkimo atvejus, siekiant gauti asmens sutikimą vakcinuotis, šioje studijos dalyje ir vadinsime privalomąja vakcinacija. Pasaulio sveikatos organizacijos politikos dokumentas (angl. policy paper) taip apibūdina privalomąją vakcinaciją: tai – privertimas asmens vakcinuotis, taikant tiesioginį arba netiesioginį grasinimą įvesti apribojimus, jeigu asmuo tokiam nurodymui nepaklus. Taip pat nurodoma, kad privalomoji vakcinacija nėra prievartinė ta prasme, kad asmuo nėra prieš savo valią fiziškai vakcinuojamas arba jam taikomos baudžiamosios sankcijos. Vis dėlto privalomosios vakcinacijos klausimai neatsiejami ir nuo bendrųjų vakcinacijos klausimų, nes privalomoji vakcinacija yra tarsi paskutinė priemonė, kuria siekiama visuomenės imunizacijos epidemijų atveju. Taigi norint įvertinti privalomosios vakcinacijos reguliavimą, teisėtumą ir kitus aspektus, būtina išsiaiškinti ir bendruosius vakcinavimo reguliavimo klausimus. Dalis visuomenės vakcinaciją sutinka su baime, prie to prisideda ir gausus melagingų naujienų ir sąmoningos dezinformacijos apie vakcinas srautas, nepakankamos žinios, netinkama komunikacija, bendras nepasitikėjimas vienu ar kitu produktu ar reiškiniu.Taip pat nuo pirmųjų vakcinų laikų XIX a. pradžioje žinomas vakcinacijos priešininkų judėjimas, kuris apskritai ginčija vakcinacijos naudą. Vakcinacijos priešininkų judėjimas (vadinamieji „antivakseriai“), išpopuliarėjęs vis labiau į gyvenimą skverbiantis socialiniams tinklams ir dalijimosi įvairia informacija greičiui, sukėlė rūpesčių dėl ligų, kurios buvo vykusiai kontroliuojamos ir išvengiama epideminių protrūkių (pvz., tymų). 2019 m. tymų epidemija Europoje (susirgimų tymais skaičius, anot PSO, ėmė sparčiai didėti nuo 2009 m.), dideli protrūkiai kitose šalyse parodė, kad skiepų atsisakymas gali tapti rimta visuomenės sveikatos problema. Taigi šios mokslo studijos dalies tikslas dvejopas. Pirma, atskleisti teisės poveikį pandemijai – aptarti, kaip preventyviai ir faktiškai kontroliuojant pandemijas reguliuojama vakcinacija ir privalomoji vakcinacija tarptautinėje teisėje ir ar privalomoji vakcinacija, nustatoma kai kurių valstybių teisės aktais, pažeidžia tarptautinę teisę, konkrečiai – tarptautinės žmogaus teisių apsaugos normas, susijusias su individo teise į kūno neliečiamumą, privataus gyvenimo gerbimą, lygybę įstatymui, nediskriminavimą ir kt. Antra, patikrinti, ar COVID-19 pandemija sąlygojo kokybiškai naują teisinį reguliavimą ir ar galima kalbėti apie tai, kad formuojasi tarptautinis paprotys, leidžiantis privalomąją vakcinaciją. Šiems klausimams atskleisti pasitelkiame įvairius tarptautinius dokumentus, valstybių nacionalinę praktiką, jų teismų sprendimus ir galiausiai Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą byloje Vavrička v. Čekija kaip pirmąjį atvejį, kai privalomosios vakcinacijos klausimai buvo sprendžiami tarptautiniame teisme. [Iš teksto, p. 553-555]
