Pandemijos poveikis teisei į teisminę gynybą Lietuvoje

• MRU CRIS: straipsnio tekstas

LTViena svarbiausių procesinių asmens teisių, be kurios nebūtų įmanoma apginti visų kitų galimai pažeistų asmens teisių, taip pat ir galimai pažeistų teisių ekstremaliosios padėties ar karantino metu, yra konstitucinė, Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnyje, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje nurodyta teisė į teisminę gynybą. Kaip nurodoma daugelyje šaltinių, COVID-19 krizės metu tokie fundamentalūs teisės principai kaip žodžio laisvė, viešos informacijos prieinamumas, žiniasklaidos laisvė ir teisminės gynybos prieinamumas turėtų būti neribojami. Nes būtent teismai taps ir tampa pagrindine atsvara vykdomajai valdžiai, vertindami dažnu atveju ad hoc reguliavimo bruožų turinčių norminių aktų teisėtumą ir asmens teisių ribojimo būtinumą ir proporcingumą, taip pat spręsdami dėl teisinės atsakomybės už specialių reikalavimų, nustatytų pandemijai suvaldyti, proporcingumo bei ,,naujas“ bylas, pvz., dėl dezinformacijos apie virusą ir jo valdymo priemones ir pan. Nors pandemija neturėjo esminio poveikio teismų sistemai, ji neabejotinai padarė poveikį praktiniam teisės į teisminę gynybą realizavimui, o vėliau ir kai kurių teismų veiklos organizavimo reguliavimui. Taigi šioje mokslo studijos dalyje, visų pirma, remiantis norminiais aktais, daugiausia Teisėjų tarybos rekomendacijomis, analizuojamas teisinis reguliavimas, siekiant nustatyti, ar ir kaip COVID-19 pandemija lėmė teisminio proceso teisinio reguliavimo, kuris galėjo lemti asmens teisės į prieinamą ir veiksmingą teisminę gynybą, pokyčius. Apie atvirkštinį poveikį, t. y. ar pokyčiai realizuojant šią teisę kaip nors paveikė pandemijos valdymą, neanalizuota, darant prielaidą, kad pastangos mažinti fizinį teismų darbuotojų ir proceso dalyvių kontaktą, inter alia organizuojant nuotolinius procesus, nelaikytinos ryškiu poveikiu pandemijos valdymui.Lietuvoje, kaip ir kitose Europos valstybėse, buvo susidurta su situacija, kad įstatymų leidžiamoji valdžia tam tikrą laiką nesiėmė spręsti nei teisinio reguliavimo, nei vykdomosios valdžios aktyvaus veikimo parlamentinės kontrolės klausimų. Remiantis bendru, kovai su pandemija skirtu reguliavimu, teismai kai kuriose valstybėse buvo arba iš viso uždaryti, arba jų veikla, bent jau žodinių teisminių procesų vykdymas, buvo apribota. Taigi pačios teismų sistemos, priklausomai nuo teisinės tradicijos ir reguliavimo ypatumų, turėjo imtis arba soft law reguliavimo (teisėjų savivaldos teikiamų rekomendacijų, gairių etc. lygmeniu), arba ad hoc sprendimų konkrečioje byloje. Lietuvoje, remiantis Vyriausybės nutarimu dėl karantino paskelbimo, buvo priimtos Teisėjų tarybos rekomendacijos, kuriomis vadovaudamiesi teismų pirmininkai nustatė konkretaus teismo darbo organizavimo taisykles. Taigi šioje mokslo studijos dalyje siekiama atsakyti į klausimą, ar tokio pobūdžio reguliavimas dera su imperatyviuoju reguliavimo metodu, būdingu reguliuojant teismo procesą, ir ar neįsiterpia į konstitucinės teisės į teisminę gynybą reguliavimą, kuris paprastai sutelktas kodifikuotuose teisės šaltiniuose. Tyrime taip pat siekiama nustatyti, kaip praktiškai buvo užtikrintas teisminės gynybos prieinamumas, įskaitant ne tik teisę kreiptis į teismą, bet ir teisę į pagrįstos trukmės teismo procesą. Proceso trukmės pandemijos laikotarpiu analizė šio tyrimo kontekste svarbi tik tiek, kiek tai padeda nustatyti realų pandemijos poveikį veiksmingam teisės į teisminę gynybą įgyvendinimui, neatsiejam nuo teisės į pagrįstos trukmės procesą.Analizei pasitelkti empiriniai duomenys, gauti iš Lietuvos teismų ir prokuratūros veiklos 2020 m. ataskaitų, taip pat Lietuvos teisėjų apklausos, kurią 2021 m. pavasarį vykdė Nacionalinė teismų administracija. Be to, naudotasi tarptautinių organizacijų, taip pat ir nevyriausybinių, skelbiamais tyrimais, susijusiais su COVID-19 iššūkiais teisminėms sistemoms, kol kas negausiais moksliniais tyrimais. Krizės poveikis teisės į teisminę gynybą prieinamumui nagrinėjamas dviem aspektais – ar krizė lėmė pokyčius reguliuojant šią teisę ir ją įgyvendinant ir ar ji paveikė proceso dalyvių ir teismų personalo veiklą. Juk viena iš veiksmingos teisminės gynybos prielaidų yra normaliai funkcionuojanti teismų sistema, įskaitant ir jurisdikcinę, ir nejurisdikcinę veiklą. [Iš teksto, p. 371-374]