"Soft law" instrumentų poveikis sprendžiant COVID-19 pandemijos sukeltą krizę: minkštosios teisės viršenybė
LTSu visiškai neįprasta COVID-19 pandemijos situacija susidūrusioms valstybėms teko ne tik peržiūrėti turimą ar priimti naują teisinį reguliavimą, kad būtų užkirstas kelias pandemijai, keliančiai grėsmę visuomenės sveikatai ir gyvybei, bet kartais imtis ir neįprastų kovos su pandemija teisinio reguliavimo priemonių. Nors analizuojant pandemijai suvaldyti skirtą teisinį reguliavimą didžiausias dėmesys paprastai skiriamas privalomosios teisinės galios aktams, kuriais valstybės įvedė tam tikrus specialius teisinius režimus ar nustatė kovai su pandemija skirtas priemones, neretai ribojančias žmogaus teises ar laisves, verta paanalizuoti ir privalomosios teisinės galios neturinčius teisinius instrumentus – rekomendacijas, instrukcijas, gaires, kurie taip pat turėjo poveikį pandemijos valdymui. Kai kurios valstybės, kaip antai Švedija, kovai su pandemija sąmoningai rinkosi būtent "soft law" aktus kaip pagrindinį pandemijos valdymo būdą, juos naudodamos ne privalomosios galios teisės aktams papildyti, o vietoj jų, ir nėra pagrindo teigti, kad jos rezultatai kovoje su pandemija būtų ženkliai blogesni, nei valstybių, pasirinkusių griežtesnes ar itin griežtas teisines priemones. Minkštosios, nuosaikiosios, švelniosios teisės aktais jos adresatai labiau kviečiami laikytis nustatytų taisyklių, nei gąsdinami sankcijomis jų nesilaikant, jais labiau siūloma paklusti teisei nei primetamas tam tikras elgesio modelis, jomis labiau nukreipiama teisėkūros subjektui reikalinga reikme, nei verčiama jų laikytis. Valstybės netruko suprasti, kad dėl nuolatinių pokyčių griežtosios teisės nepakanka, reaguojant į COVID-19 padiktuotus iššūkius, tad ne viena rinkosi privalomosios galios teisės aktus papildyti minkštosios teisės normomis.Kai kurioms valstybėms apskritai nauja patirtis buvo tai, kad "soft law" aktais gali būti nustatomos naujos taisyklės, o ne naudojama privalomosios teisės normų interpretacija. Nors "soft law" normos formaliai laikomos neturinčiomis privalomosios teisinės galios, nebegalima vienareikšmiškai kliautis tuo, kad jos yra tik rekomendacinės ir negali sukelti teisinių pasekmių: "soft law" gali būti netgi labai veiksmingas teisinis instrumentas. Pasaulinė sveikatos krizė, sukelta naujo, mažai ištirto ir sparčiai plintančio viruso, leido dar sykį tuo įsitikinti. Būdama nauja teisės integracijos ir teisės koordinacijos priemonė, priešingai nei įsakančioji teisė, "soft law" siekia didesnio efektyvumo ir prieinamumo prie teisinių santykių subjektų kitomis, ne tokiomis įprastomis nei prievartinis sankcijų mechanizmas, priemonėmis, ir tai ypač aktualu tokiu metu, kai visa visuomenė yra įjautrinta privalomų valstybės valdžios institucijų sprendimų, suskaldyta skirtingų požiūrių į pandemijos valdymą ir nevienodo supratimo, kokias pasekmes COVID-19 virusas sukelia ar gali sukelti. Atsiradusi pirmiausia tarptautinės teisės srityje kaip nauja tarptautinio bendradarbiavimo forma, atsisakant sudėtingų ir ilgų valstybių pozicijų derinimo procedūrų norimam rezultatui pasiekti, ypač kai į susidariusią situaciją reikėdavo reaguoti nedelsiant, pandemijos metu "soft law" sulaukė savo šlovės valandos. Šiuo visiems nepaprastu laikotarpiu labai pasiteisino tai, kad ji priimama itin greitai, taigi operatyviai gali būti keičiama, pasikeitus situacijai ar atsiradus naujų mokslinių duomenų, neprivalomas jos pobūdis sukuria savanoriško pasirinkimo regimybę arba didelę veiksmų laisvę valstybėms, pasirinkusioms vadovautis tarptautinių subjektų kuriama "soft law". [Iš teksto, p. 145-146]
