Kokybiškas švietimas visiems visą gyvenimą: artėjame prie vizijos ar tolstame nuo jos?
LTPatrauklūs, Visuotine žmogaus teisių deklaracija, ypač jos 26-uoju straipsniu – Kiekvienas turi teisę į mokslą. Mokslas, bent jau pradinio ir pagrindinio išsilavinimo lygmenų, yra nemokamas. Pradinis mokslas yra privalomas. Techninis ir profesinis mokymas yra visuotinai prieinamas, o aukštasis mokslas vienodai prieinamas visiems pagal kiekvieno sugebėjimus – grįsti švietimo tikslai, atrodo, savaime turėtų įkvėpti šalis nares orientuoti savo politiką į iškeltų švietimo tikslų įgyvendinimą. Tačiau nuo pat judėjimo Švietimas visiems inicijavimo, nuo pirmosios konferencijos 1990 metais Džomtjene (Tailandas), periodiškai vykstančiose konferencijose vis taip pat periodiškai konstatuojama, kad per aptariamą laikotarpį (o tai dažniausiai būna praėjusieji 10 ar 15 metų) susitarimų įgyvendinimas nebuvo sėkmingas. Patiriame, kad tai konstatuota 2000-aisiais Dakaro Pasauliniame švietimo forume (UNESCO, 2000), dar griežtesnis vertinimas – švietimo krizė – teikiamas 2017 m. Globalioje švietimo stebėsenos ataskaitoje, siekiant įspėti tarptautinę bendruomenę apie tai, kaip ji toli nuo išsikeltų švietimo įsipareigojimų įgyvendinimo (UNESCO, 2017). Atsižvelgdamos į tokias nerimą keliančias UNESCO ataskaitos išvadas, mes keliame klausimą – kokie veiksniai, tikėtina, tolina UNESCO vizijos kokybiškas švietimas visiems įgyvendinimą. Įvardyti ir aptarti šiuos veiksnius – mūsų analizės tikslas, kurį detalizuojame svarstymo kryptimis: 1) ar tikėtina, kad mūsų šalies švietimo politiką ir praktiką labiau lemia ne UNESCO Švietimo visiems sociokultūriniai idealai, nuosekliai perimami ir kai kurių kitų tarptautinių organizacijų, o pasaulinė švietimo politiką diktuojanti rinkos ekonomikos ir rinkos visuomenės paradigma; 2) ar tikėtina, kad šalys JTO narės galėtų išlikti atsparios globalioms tendencijoms [...]. [Iš Įvado]
