Filosofinė mintis pasaulyje be orientyrų

LTBeveik iki pat naujųjų laikų, arba modernybės, pabaigos filosofija elgėsi taip, lyg ji įkūnytų absoliučiai suverenų ir universalų, iš savęs paties visas galias – taigi ir inovacijas – semiantį grynąjį protą, nepriklausomą nei nuo savo epochos, nei nuo šalies kultūros. Tiesiogiai ar netiesiogiai ji pretendavo į visuotinį fundamentalų žinojimą, vienodai reikšmingą kiekvienam istoriniam etapui ir kiekvienai žmonių visuomenei. Tiek jos visuminis, pasaulinis, kosminis turinys, tiek ir bendražmogiška loginė samprotavimų forma turėjo palaikyti įsitikinimą, kad filosofiją domina visa tai, kas bendra, visuotina, kas galioja kiekvienai realiai ar net tik galimai žmogiškai (arba tiesiog – protingai) būtybei. Ji negalėjo net pagalvoti, kad išminties meilės, žinojimo aistros apimti racionalūs žmonės gali pasiduoti kokiai nors iracionalių išorinių veiksnių įtakai, priklausyti nuo tokių dalykų, kurių iš pradžių net įvardyti nepavyksta. O jeigu kartkartėmis prie tokios minties priartėdavo, jai buvo gėda prisipažinti, kad jos sunkiausiomis pastangomis pasiektas pasaulio įsivaizdavimas gali būti nulemtas tų lokalinių gyvenimo formų, kurias sukuria dažniausia su filosofija nieko bendra neturintys žmonės. Bet sunkiausia akademinei filosofijai buvo susitaikyti su paradoksu, kad didžiausių permainų filosofijoje neretai sukeldavo toli gražu ne kvalifikuočiausi jos žinovai, bet savamoksliai ir pusiau diletantai. Jie tiesiog įsiverždavo į filosofiją iš šalies, kad radikaliai pakeistų jos susiformavusią kryptį. Akademinei filosofijai tai atrodė kaip barbarybė, arba intelektualinis chuliganizmas, tačiau iš laiko perspektyvos ilgainiui paaiškėdavo, kad tokių radikalių permainų ji pati, kaip savo tradicijas gerbianti kultūros forma, tikriausiai nebūtų galėjusi padaryti. [Iš straipsnio, p. 52]