LTStraipsnyje analizuojama neteisėtai surinktų įrodymų leistinumo problematika arbitraže. Atliktame tyrime siekiama rasti tikslingesnį požiūrį į neteisėtai surinktų įrodymų leistinumą.Pirmoje darbo dalyje atlikta analizė leidžia teigti, kad įvairūs arbitražo teisės šaltiniai nepateikia aiškaus atsakymo į klausimą, ar neteisėtai surinkti įrodymai turėtų būti leistini. Antroje dalyje detaliai apžvelgiama į šį klausimą bandanti atsakyti teisės doktrina, kuri arbitražo teismams, susidūrus su neteisėtai surinktais įrodymais, siūlo taikyti balansavimo testą, kuris leidžia vertinti įvairius kriterijus ir taip tikslingiausiai nuspręsti dėl įrodymų leistinumo. Trečioje dalyje pateikiama analizė leidžia kritiškai įvertinti teisės doktrinos pasiūlymus. Pateikiama doktrinos kritika yra susijusi su teisinio tikrumo stoka, neapibrėžtais ir vertybinio pobūdžio balansavimo kriterijais ir per daug plačia arbitrų diskrecija. Paskutinėje darbo dalyje siūloma arbitražo teisėje taikyti prezumpciją, kuri neteisėtai surinktus įrodymus laikytų neleistinais įrodymais. Pateikiama detalių argumentų, kurie leidžia pagrįsti šios prezumpcijos taikymą. Prieinama prie išvados, kad siūloma prezumpcija leistų panaikinti teisės doktrinos pasiūlymuose identifikuotas problemas. [Iš leidinio]