Heidegger et le concept d’éternité lors de la rédaction de Sein und Zeit: étude critique

• Heidegger and the concept of eternity at the time of writing of being and time: a critical review
• Heideggeris ir amžinybės sąvoka, būtį ir laiką berašant: kritinis požiūris

LTStraipsnyje detaliai ir kritiškai analizuojamas Heideggerio požiūris į amžinybės sąvoką, atsiskleidžiantis 1924–1927 metais rašytuose tekstuose. Šis požiūris gali būti apibūdinamas trejopai: kaip teologinės amžinybės sąvokos filosofinio netinkamumo tvirtinimas; kaip tradicinės metafizinės amžinybės sampratos atmetimas, remiantis Heideggeriui būdinga filosofijos istorijos interpretacija; kaip tam tikro filosofinio amžinybės suvokimo, suderinamo su kilminio laikiškumo sklaida (Būtis ir laikas), projektas. 1924-ųjų metų pranešime apie Laiko sąvoką Heideggeris griežtai atriboja filosofinį laiko problemos svarstymą nuo amžinybės sąvokos, kuri, pasak vokiečių mąstytojo, yra iš esmės teologinė. Toks atribojimas yra grindžiamas nuostata, būdinga Heideggeriui trečiajame dešimtmetyje, – esą filosofija ir teologija niekaip negali susitikti, nes filosofas, kaip toks, "netiki". Todėl apie laiką filosofiškai klausti galima tik remiantis paties laiko patirtimi, amžinybės problemą paliekant teologams. Straipsnyje analizuojamas toks Heideggerio požiūris, aiškiai susintetintas jo 1927-ųjų metų pranešime Fenomenologija ir teologija, į filosofijos ir teologijos santykį. Grįžtant prie amžinybės ir laiko ryšio, keliamas kritiškas Heideggerio filosofijos atžvilgiu klausimas: kodėl krikščioniškojo fakticiškumo išgyvenimas, kurį Heideggeris trečiojo dešimtmečio pradžioje filosofiškai (fenomenologiškai) analizavo kaip ryškiausiai pasirodančią laiko esmę, negalėtų būti vertinamas kaip tuo pačiu metu vykstantis amžinybės išgyvenimas? Ar Heideggeris, griežtai atmesdamas teologinės amžinybės sąvokos filosofinį tinkamumą, nesiremia senu metafiziniu stereotipu, pagal kurį laikas ir amžinybė yra antagonistinės jėgos ir kurį pats Heideggeris kategoriškai atmetė kaip esminį Vakarų metafizikos, t. y. būties užmiršimo, struktūrinį elementą?.Kitaip sakant, kodėl, išgyvenant laiką, reikėtų būtinai neigti, kad šiame išgyvenime galėtų slypėti ir amžinybės išgyvenimas? Jeigu daugelis klasikinės ir scholastinės metafizikos atstovų iš tiesų tokią galimybę neigė, bent jau Tomo Akviniečio pozicija buvo kitokia: savo amžinybės supratimą jis grindė būtent laiko išgyvenimu. Heideggeris niekada tiesiogiai į šį klausimą neatsakė, nors jo veikalai turi būti su juo konfrontuojami. Minėtame pranešime atmesdamas teologinės amžinybės sąvokos filosofinį tinkamumą, Heideggeris drauge atmeta ir tradicinę metafizinę amžinybės sampratą. Šis antrasis atmetimas remiasi heideggeriškuoju filosofijos istorijos supratimu, pagal kurį šios istorijos eigoje būtis buvo suvokiama jai vulgariai primetant būtybės savybes. Viena iš šio netikro (neautentiško) būties suvokimo išraiškų esą buvo amžinybės sąvokos sukūrimas, kuris iš tiesų tėra tik neautentiško laiko supratimo projekcija. Heideggeris plėtojo šią filosofijos istorijos interpretaciją visose savo trečiojo dešimtmečio paskaitose. Ragindamas pradėti naują filosofinio mąstymo etapą, Heideggeris puoselėjo autentišką būties supratimą, iš esmės formuojamą per tikrą laiko suvokimą, kuris savo ruožtu reikalauja atsisakyti bet kokios sąsajos su tradicine metafizine amžinybės sąvoka. Žymusis vokiečių filosofo veikalas Būtis ir laikas yra skirtas šio projekto realizavimui. Jeigu kilminis laikiškumas (Dasein fenomenas) neturi savyje nieko antlaikiško, amžinybės sąvoka, suprasta kaip tam tikras ant- ar viršlaikiškumas neturi jokios prasmės – ji tėra vaiduoklis, trukdantis apmąstyti Dasein ir būties esmę.Vis dėlto vienoje Būties ir laiko pastaboje Heideggeris sutinka, kad, vis labiau gilinantis į Dasein fenomeną, t. y. vis giliau grimztant kilminio laikiškumo pagrindo link, galima būtų suformuoti tam tikrą autentišką "begalybės" ir "amžinybės" sampratą. Pasak šios trumpos pastabos, tai kartu būtų ir tikros Dievo sampratos suformulavimas, kas pagaliau suteiktų perspektyvą filosofijos ir teologijos sutaikymui. Deja, Heideggeris niekada pats nesiėmė šio projekto realizavimo, nors jis niekada atvirai minėtos Būties ir laiko pastabos neatsižadėjo. Detalios tolesnio jo mąstymo analizės neleidžia teigti, kad šis projektas būtų tapęs svetimu jo minties eigai. Dar daugiau – straipsnis nurodo galimybę gretinti Heideggerio kūrybą su kai kuriais ryškiais Vakarų mąstytojais, ypač Tomu Akviniečiu, o tai atveria naujas Heideggerio filosofijos vertinimo perspektyvas. Pagrindiniai žodžiai: Heideggeris, amžinybė, kilminis laikiškumas, teologija, metafizika. [Iš leidinio]

ENThe article provides a detailed and critical analysis of Heidegger’s approach to the concept of eternity, as elaborated on in his texts of 1924–1927. This approach can be described in the light of a threefold outlook, to wit: as a philosophical inadequacy of the theological concept of eternity; as a rejection of the concept of traditional metaphysical eternity, based on Heidegger’s interpretation of the history of philosophy; and as a Project for eternity’s philosophical perception that is compatible with the analysis of original temporality (Being and Time). In his 1924 discourse The Concept of Time, Heidegger strictly separates between the philosophical consideration of the time problem and eternity concept, the latter being, according to him, basically theological in its nature. Such separation is grounded on the argument typical to Heidegger in the 1920s: there is no way for philosophy and theology to be united for a philosopher is irreligious per se. Philosophical inquiry of time, therefore, is valid only when based on time as experienced, and the problem of eternity should be left for theologians.The article analyzes this approach on the relation of philosophy to theology, which Heidegger clearly synthesized in his discourse Phenomenology and Theology in 1927. Looking back to the relation between the eternity and time, a critical question to Heidegger's philosophy is brought forward as follows: why the exprience of Christian facticity, which Heidegger hailed at the beginning of the 1920s as the brightest incorporation of the meaning of time, cannot be seen as the eternity experienced concurrently? Does that mean that Heidegger, by strictly rejecting the philosophical adequacy of the theological concept of eternity, cites here the old metaphysical stereotype, according to which time and eternity are antagonistic forces and which Heidegger himself blankly refused as the key structural element of Western metaphysics, i. e. the oblivion of being? In other words, why should we necessarily deny that the experience of time entails the experience of eternity as well? While most exponents of calssical and scholastic metaphysics readily rejected such a possibility, at least Thomas Aquinas took a different stance: his understanding of eternity was based namely on the experience of time. Heidegger has never directly answered this question, although his works should be confronted with it. In the mentioned discourse of 1924, by rejecting the philosophical adequacy of the concept of theological eternity, Heidegger herewith rejects the traditional concept of methaphysical eternity. This consequent rejection is based on Heidegger's understanding of the history of philosophy, whereby in the course of this history the being was seen in the light of vulgar creature-like traits. One of the expressions of such a false (non-genuine) understanding of being was purportedly the development of the eternity concept, which in reality is a mere projection of non-genuine understanding of time.Heidegger extensively developed this interpretation of the history of philosophy in all of his lectures of the 1920s. By encouraging a new stage in philosophic thinking, Heidegger nurtured an authentic (genuine) understanding of being that essentially was formed through the understanding of time, which in turn asks for dismissal of any linkage with the traditional metaphysic concept of eternity. The renowned work of this German philosopher Being and Time is dedicated to the realization of this project. If original temporality (the Dasein phenomenon) contains nothing super temporal, then the eternity concept, seen as a form of super temporality, bears no sense – it represents just a phantom intervening with our reasoning about Dasein and being. Nonetheless, in one of his notes in Being and Time, Heidegger agrees that when going deeper into the Dasein phenomenon, i.e. approaching the original temporality basis, it becomes possible to develop a certain genuine concept of 'infinity' or 'eternity'. According to this short note, this would also mean the formulation of a genuine concept of God – and eventually will provide a prospect for the reconciliation of philosophy and theology. Heidegger never openly retracted himself from this note – nor, unfortunately, he ever took any effort towards realizing this project. A detailed analysis of his further thinking does not exclude the possibility that such a project would have turned alien in the development of his philosophical thought. Moreover, the article points to the opportunity to compare Heidegger's output to that of some of well-known Western thinkers, especialy Thomas Aquinas, and thus opens new horizons for the assessment of Heidegger's philosophy. Keywords: Heidegger, eternity, original temporality, theology, metaphysics. [From the publication]