Le Changement du sens des notions d'être, d'éternité et de temps dans la scolastique moderne

• Transformation of the meanings of the concepts of being, eternity and time in modern scholasticism
• Būties, amžinybės ir laiko sąvokų prasmės kaita moderniojoje scholastikoje

LTTomo Akviniečio būties metafizikos šerdis – buvimo akto (actus essendi) ir esmės kiekvienoje būtybėje reali perskyra. Tik šios metafizikos kontekste įmanoma suvokti Akviniečio vartojamų amžinybės ir laiko sąvokų prasmę. Dunsas Skotas būtį suvokia kitaip: būties sąvoka jam yra vienareikšmė, kitaip tariant, jos prasmė nekinta priklausomai nuo to, ar būtis yra priskiriama Dievui ar sukurtajai būtybei. Taip Dievo pažinimas tampa esą iš principo įmanomas racionaliajam žmogaus protui: kaip pažįstame bet kokią būtybę, taip galėtume pažinti ir Dievą, jeigu tik mūsų protas būtų pakankamai stiprus. Tomo Akviniečio tvirtinimo apie principinį Dievo nepažinumą žmogaus racionalumui čia nebelieka. Jau XIV a. pradžioje Tomo Akviniečio pasekėjai pamiršta arba atvirai kritikuoja jų mokytojo teigtą buvimo akto ir esmės perskyros realumą ir linksta link Dunso Skoto būties vienareikšmiškumo tvirtinimo. Taip pačios būties ir netgi Dievo pažinimas yra įspraudžiamas į žmogaus ratio taisykles: vyksta būties sąvokos racionalizacija. Priežastingumo dėsnį, kurį pats Akvinietis taikė tik sukurtųjų būtybių terpėje, modernieji scholastai įveda į dieviškosios būties lygmenį, lyg Dievą būtų galima traktuoti kaip galutinę priežastį pagal tą pačią priežastingumo sąvokos reikšmę, kurią aptinkame sukurtajame pasaulyje. Dievas tampa Causa sui. Tai sąvoka fantomas, plačiai vartojama moderniųjų scholastų, bet visiškai svetima Tomui Akviniečiui. Pati modernioji scholastika čia, galima sakyti, susilieja su bendra postdekartiškąja Europos metafizika, ypač leibniziškojoje jos versijoje. Amžinybė čia suvokiama pagal racionaliai traktuojamą nejudėjimo sąvoką, t. y. ją logiškai priešinant judėjimui, abstrakcijos būdu atsiribojant nuo visų judėjimo savybių ir gaunant tyrą ir esą tikrą nejudėjimo amžinybės idėją.Tomo Akviniečio amžinybės kaip gyvybės samprata čia yra pamiršta arba sąmoningai nustumta į teologijos lauką, griežtai atskirtą nuo filosofinio mąstymo. Savo ruožtu laiko sąvoka praranda ontologinę reikšmę, kurią ji turėjo Tomo tekstuose. Laikas čia jau nėra būtybės buvimo kaip ontologinio judėjimo vertinimas, bet tik mažavertis fizinio judėjimo matmuo. Iš čia – nepabaigiami ir sterilūs ginčai apie laiko „subjektyvumą“ ir „objektyvumą“, ginčai, svetimi pačiam Tomui Akviniečiui. Straipsnis prieina išvados, kad jame aptarti scholastai, nežiūrint jų pretenzijų būti oficialiais Tomo Akviniečio interpretatoriais, iškraipė jo tekstų prasmę. Dar daugiau, jie tapo bendro Vakarų postdekartiškosios metafizikos likimo dalininkais, nepaisant jų dažnai deklaruojamos kovos su šios metafizikos pasekmėmis (ypač moralės srity). Teigiant, kad mąstymas yra tik technika, kaip ir visas pasaulis, ir kad Dievas yra tik technikas, bergždžia kovoti prieš technikos pasekmes: nėra prasmės naikinti to, ką pats nuolat gamini. Straipsnis baigiamas svarstymu apie filosofijos prasmę Tomo Akviniečio raštuose bei jos aktualumą mūsų dienų pasauliui. Reikšminiai žodžiai: būtis, amžinybė, laikas, modernioji scholastika, priežastis, Dievas, ratio, Tomas Akvinietis. [Iš leidinio]

ENAt the core of Thomas Aquinas metaphysics of being lies the actual divide between the act of being (actus essendi) and the essence of every living being. This context of metaphysics alone allows the understanding of the meanings of eternity and time as used by Thomas Aquinas. Duns Scotus understands being in a different way, he provides the concept of univocity of being, in other words, the meaning of being does not change with regard of its affiliation to the God or to the created living being. In this way, supposedly, the rational mind of man can, in effect, attain the God:in the same way as we gain comprehension of any living being, so we are granted the ability to comprehend the God on the condition that our minds are sufficiently deep. Thomas Aquinas proposition about the underlying inability of human rationality to attain the God is erased from this approach. As early as the 15th century the followers of Thomas Aquinas forgot or openly critisised their educator‘s proposed reality of the divide between the act of being and the essence of being, and showed tendencies to accept Duns Scotus’ concept of the univocity of being. In this way the comprehension of being, and even that of the God, has become limited to the rules of human ratio, i.e. the rationalising of the comprehension of being has taken place. The law of causality, which Thomas Aquinas held applicable only to the domain of the created beings, modern scholastics introduced to the domain of the Divine being, as though the God could be comprehended as the ultimate cause and measured by the identical meaning of the cause concept, which is professed in the created world. The God is turned into Causa sui; a phantom concept, broadly spread among modern scholastics, but entirely foreign to Thomas Aquinas.The very modern scholasticism here, in a manner of speaking, converges with the general post Cartesian European metaphysics, particularly with its Leibnitz version. Eternity gains the understanding of a rationally interpreted concept of immobility, i.e. creating logical opposition to mobility and by abstracting from all features of mobility to produce a pure idea of immobility – eternity. The Thomas Aquinas’ concept of eternity here is forgotten or intentionally relocated to the field of theology, clearly separate from philosophical thinking. The concept of time, in its own turn, is devoid of its onthological weight, which it used to show in Thomas Aquinas’ texts. Now time is no more a measure of onthological passing of the created being, but an inconsiquential measure of physical movement. Hence stem endless and sterile disputes about the „subjectivity“ and „objectivity“ of time, disputes alien to Thomas Aquinas. The article concludes, that scholastics discussed in the article, despite their ambitions to pass as official interpreters of Thomas Aquinas, distorted the meaning of his texts. More, they became shareholders of the overall Western post Cartesian methaphysics, irrespective of their declarative struggle with the outcomes of this metaphysics (particularly in the area of morales). The assumption that thinking is a mere technique, as well as the whole world, and the God is mere technician, makes it pointless to fight the consequences of technology: it is senseless to destroy something what you are producing yourself continuously. The article ends in discussion about the meaning of philosophy in Thomas Aquinas works and its relevance for the modern world. Keywords: being, eternity, time, modern scholasticism, cause, God, ratio, Thomas Aquinas. [From the publication]