Tarp įsitikinimo ir atvirybės: pilnutinės demokratijos ištakos, kontekstai ir perspektyvos

• Aleksandravičius, Povilas
• Peluritis, Laurynas

LTPastarieji kiek daugiau nei dešimt metų buvo išbandymas demokratijai ir demokratinėms šalims. Finansinių krizių, pandemijos ir karo akivaizdoje tironijos mus bandė įtikinti, kad jos yra stipresnės, tvaresnės ir efektyvesnės už demokratijas. Besiplėtoję įvairūs „neliberalios demokratijos“ projektai taip pat atsiskleidė kaip tiesiog judėjimai už diktatūrą „tautos vardu“. Ar tai kažkas naujo ir visiškai neregėta istorijoje? Ne. Tačiau pasakyti, kad „tironija yra blogai“, o „demokratija yra gerai“ nėra sąžiningas atsakymas į iškylančius iššūkius. Demokratijos, laisvės ir žmogiškojo orumo gynimas tegalimas vis iš naujo apmąstant šiuos konceptus, jų turinius ir interpretaciją šiandienos šviesoje. Tai bendresnis šią knygą paskatinęs sentimentas. Antrasis motyvas šiai knygai atsirasti – rūpestis Lietuvos filosofine tradicija, mėginimas ją aktualizuoti ir permąstyti šiandien. Ar galime sakyti, kad būta kokio unikaliai lietuviško indėlio ar filosofinės minties XX amžiuje? Lietuviškos politinės, socialinės ir teisinės minties (nemaža dalimi ir praktikos) istorija yra visų pirma recepcijos ir reakcijos į bendras Vakarų pasaulio tendencijas istorija. Bet koks bandymas kalbėti apie kokią nors „tautinę“ politinę idėją ar santvarką paprastai kelią įtarimą panašiai kaip ir kalbos apie „tautinę fiziką“. Tačiau galime paklausti, ar Lietuvoje ir lietuviškoje kultūroje vykusi Vakarų civilizacinių procesų recepcija ir refleksija sukūrė kažką išskirtinio ar įdomaus? Viena iš galimų kandidatūrų – pilnutinės demokratijos koncepcija, užfiksuota išeivijos lietuvių katalikų intelektualų deklaracijoje" Į pilnutinę demokratiją" (1958 m.). Todėl šios monografijos centre – Stasio Šalkauskio, Antano Maceinos ir kitų Lietuvos tarpukario ir išeivijos katalikų intelektualų kurtos pilnutinės demokratijos koncepcijos svarbiausieji principai.Nagrinėjama pilnutinės demokratijos idėjų genezė ir raida tarpukario Lietuvoje, Antrojo pasaulinio karo, okupacijų, totalitarinių režimų bei išeivijos patirties įtaka šiai koncepcijai. Pilnutinės demokratijos, organiškos valstybės ir nepasaulėžiūrinės politikos projektai apžvelgiami istoriniame ir intelektualiniame savojo laiko kontekste, pradedant nuo idėjos ištakų ir organiškosios valstybės koncepcijos konteksto. Apžvelgiamos svarbiausios prielaidos ir idėjos, apimančios visą projektą nuo 1936 m. organiškos valstybės koncepcijos iki 1954–1955 m. paskelbtų pilnutinės demokratijos idėjų. Galiausiai žiūrint į šių dviejų koncepcijų esminius skirtumus ryškinama pilnutinės demokratijos projekto esmė ir svarbiausieji bruožai. Išeivijoje pilnutinės demokratijos svarstymai vyko katalikų pasauliečių, besibūrusių daugiausia aplink leidinius "Į laisvę" ir "Aidai", Lietuvos fronto bičiulių ir Ateitininkų organizacijas, aplinkoje. Nors pilnutinės demokratijos idėjas ir argumentus už jas galima suprasti ir atitrauktai nuo jų autorių religingumo ar netgi Romos Katalikų Bažnyčios socialinės minties įtakos, tačiau šie kontekstai yra itin svarbūs bandant suprasti pilnutinės demokratijos kūrėjų motyvaciją. Tai yra bandymas sukurti tokį politinės santvarkos modelį, kuris būtų krikščioniškas ne tik savo tikslais, tačiau ir priemonėmis. Autorių supratimu – savojo tikėjimo primetimas jėga yra bergždžias reikalas ir galiausiai prieštarauja pačiai krikščionybės šerdžiai. Todėl jie siekia politinės vizijos, kuri vienytų ne tik bendraminčius, tačiau užvis labiausiai nebendraminčius. Dažniausiai į šią koncepciją žiūrima grynai kaip į lituanistinį tyrimų objektą ir tik retai punktyriškai nubrėžiama, kaip ši politinės minties koncepcija atrodo kitų XX a. vidurio ir antros pusės politinės filosofijos idėjų fone.Todėl šioje knygoje tiriamos bendriausios pilnutinės demokratijos, organiškos valstybės ir nepasaulėžiūrinės politikos koncepcijų sąsajos su personalistine filosofija ir kita XX a. Vakarų politine mintimi. nagrinėjami tiesioginiai ir genetiniai ryšiai su (daugiausia krikščioniška) personalistine filosofija bei Katalikų Bažnyčios socialiniu mokymu. Kartu mėginama pažvelgti, kaip šią koncepciją galima lokalizuoti vieno iš svarbiausių XX a. antros pusės liberalizmo projektų – Johno Rawlso politinio liberalizmo – ir jo kritikos iš vadinamųjų komunitarų pusės kontekste. Laikomasi pozicijos, kad pilnutinės demokratijos idėjas reikia matyti ne tik lituanistiniame, bet ir tarptautiniame politinės minties kontekste. Tuo pačiu teigiama, kad pilnutinės demokratijos projekto negalima įvardinti griežtąja prasme kaip politinės filosofijos kūrinio, kadangi jo autoriai savo svarstymų prielaidas apibūdina tik bendriausiais bruožais, todėl jas interpretatoriams tenka rekonstruoti iš kitų prieinamų šaltinių. Straipsnis struktūruojamas pagal svarbiausių pilnutinės demokratijos principų aptarimą, ieškant gijų su artima politine mintimi ir filosofija. Šiame tyrime taip pat gretinamos atvirosios visuomenės ir organiškosios valstybės sampratos. Aptariama atvirosios visuomenės koncepto atsiradimo genezė ir išryškinamos pamatinės jos prasmės Henri Bergsono ir Karlo Popperio tekstuose. Abiejų sąvokos kūrėjų koncepcijoms būdingi bendri bruožai – siekiai filosofiškai pagrįsti tarptautinį bendradarbiavimą, taiką, demokratiją, socialinį teisingumą, nuolatinės institucijų reformos būtinybę. Tačiau pagrindimo pobūdis skiriasi. K. Popperio nuomone, tam užtenka racionalaus dialogo ir būtina svarstyti paties racionalumo modalumus. [Iš Įvado]

• Politikos mokslai / Political sciences
• Filosofija / Philosophy