Užtvenkta tėkmė. Mitinio įvaizdžio dvasinė prasmė

LTPer pastaruosius kelis ar net keliolika metų autoriaus buvo paskelbta ištisa eilė straipsnių, tiesiogiai ar netiesiogiai kalbančių apie pasaulio sutvėrimą ir paties šio žodžio pagrįstumą šiuo atžvilgiu: sutverti reiškia ne tik ‘pastatyti tvorą, apsupti tvora ar pan., bet ir ‘sutirštinti, sustandinti, sukietinti, sutvirtinti’, ir ‘pagauti, suimti, sugniaužti ranka, ir visos šios reikšmių atšakos su atitinkamais mitiniais vaizdiniais sudaro tradicinį pasaulio sutvėrimo vaizdyną. Tačiau tiek pats pasaulio sutvėrimas, tiek mažesnio masto veiksmai bei vyksmai, nusakomi įvairiomis veiksmažodžio su(si)tverti reikšmėmis, turi ir neigiamą pusę - mena sąstingį, sustabarėjimą, užkietėjimą, su(si)kaustymą, gyvybinės tėkmės stabdymą bei tvenkimą. Tokiu atveju tai, kas tapo pernelyg su-tverta, pasidaro būtina iš-tverti. Naglio Kardelio žodžiais tariant, pasaulį „žmogus gali iš-tverti dvejopai: pasitelkęs kalambūrą, pasakyčiau, kad žmogus pasaulį arba iš-tveria, t. y. iškenčia, pakelia, tiesiog išbūva kantriai atlaikydamas jo svorį, arba iš-tveria, t. y. išardo, suskaldo, papildamas į šipulius tai, ką Dievas buvo su-tvėręs“, o veikiau ką pats buvo su-tvėręs Dievo vardu. Taigi žmogus arba pasilieka apibrėžtame tvariame pasaulyje, kartu įkalinęs jame savo sielą, arba nebeapsikentęs pagaliau paleidžia gniaužtus ir nubunda į nestveriantį sąmoningumą, nebestingstančią gyvą sąmonę, grįžta į pirmapradę nesutvertąją būtį.Tokia mąstymo ir vilties kryptis pasaulio atžvilgiu yra eschatologiška, t. y. nutaikyta į pasaulio pabaigą, o asmens atžvilgiu - soteriologiška, t. y. nutaikyta į išsilaisvinimą, į laisvę, kuri šia prasme yra tiesioginė sutvėrimo priešybė. Pats sutvėrimas ir sutvertumas įvairiais atžvilgiais tokiu atveju suprantamas neigiamai - kaip laisvės priešprieša ir išsilaisvinimo kliūtis. Keli straipsniai apie tokią neigiamą sutvėrimo sampratą ir ištvėrimo kontekstus bei vaizdinius autoriaus jau paskelbti. Šis juos tęsia. Asmenvardžiai rašomi lietuviškai, nelietuviška jų rašyba atskiru sąrašu pateikta straipsnio gale. Reikšminiai žodžiai: tėkmė, tėkmės stabdymas, tvenkimas, velnias, lietuvių mitologija, dvasinis mitologijos turinys. [Iš leidinio]

ENA series of articles have already been published by the author on the notion of cosmogony as coagulation, Solidifying, hardening (implied by the Lithuanian term for cosmogony - sutvėrimas) and, vice versa, on the notion of freedom as thawing, melting, and free flow. There are quite many situations characterised by solidifying and hardening, indeed, which may have a negative value as stagnation and stiffness. It should be remembered here that stagnation as such ultimately derives from the Latin stagnare, “to stop flowing, to dam” and stagnum, “standing water, dam, pond”. If we recall, then, that main “dammer” (or “banker”, as it were) in mythology is the Devil, in Baltic mythology Lith. Velnias, Latv. Veins, will find the mythological ground for the concept of stagnation. Accordingly, after M. Eliade, “In Goethe’s conception, Mephistopheles is the spirit who denies, protests and above all, halts the flux of life.... Mephistopheles is ‘the father of all hindrance’ (der Vater... alter Hindernisse, Faust, v. 6209). What Mephistopheles asks of Faust to do is to stop. Verweile doch! is the essential Mephistophelian formula. Mephistopheles knows that the moment Faust stops he will have lost his soul.” The problem of stagnation is quite relevant in contemporary psychology (“So boredom is a symptom of life being dammed up,” according to M.-L. von Franz) and in philosophy has been traced down to Plato (cf. Cradles, 416-417). Finally, in Ancient Egypt the deceased had to confess at the posthumous court: “I have not built a dam on flowing water” (after Raymond O. Faulkner’s translation). All this once more reveals the fundamental interconnectedness of mythology, religion, literature, psychology, and philosophy based on the same underlying set of traditional images. [From the publication]