Konstitucinės viešųjų pajamų formos

LTViešosios pajamos gaunamos įvairiais būdais, skiriasi jų kaupimo tvarka, panaudojimo kryptys ir kt. Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 127 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Valstybės biudžeto pajamos formuojamos iš mokesčių, privalomų mokėjimų, rinkliavų, pajamų iš valstybinio turto ir kitų įplaukų“ (Lietuvos Respublikos Konstitucija, 1992). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) 1996 m. kovo 15 d. nutarime konstatavo, kad pagal Konstituciją gali būti išskiriamos penkios valstybės biudžeto pajamų teisinės formos (reguliarūs mokesčiai, kiti privalomi mokėjimai, rinkliavos, pajamos iš valstybinio turto, kitos įplaukos), kurios detalizuojamos atskiruose įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos: 1993–2009, 2010, p. 1048). Akivaizdu, kad Konstitucijoje mokesčiai įvardijami kaip pagrindinė valstybės biudžeto pajamų teisinė forma. Pažymėtina, kad ypatingas mokesčių kaip valstybės pajamų statusas buvo akcentuojamas ir ankstesnėse Lietuvos Konstitucijose: 1922 m. rugpjūčio 1 d. Konstitucijos 91 straipsnyje bei 1928 m. gegužės 25 d. Konstitucijos 92 straipsnyje nustatyta: „Uždėti gyventojams mokesčių, [...] tegalima įstatymų keliu“ (Lietuvos Valstybės Konstitucija, 1922; Lietuvos Valstybės Konstitucija, 1928); 1938 m. gegužės 12 d. Konstitucijos 19 straipsnyje – „Mokesčiai dedami įstatymu“ (Lietuvos Konstitucija, 1938). Todėl į mokesčius reikia žiūrėti kaip į „tradicinį“ konstitucinį statusą turintį valstybės biudžeto pajamų šaltinį, „tradicinę“ konstitucinę valstybės biudžeto pajamų gavimo formą, o į jų reguliavimą – kaip į konstitucinę tradiciją (Sudavičius, 2016, p. 152).Ypatingą mokesčių vietą formuojant tiek valstybės biudžeto, tiek kitų viešųjų piniginių fondų pajamas rodo ir tam tikrų valstybių finansinės veiklos statistiniai duomenys. Nepaisant ypatingos mokesčių reikšmės formuojant tiek valstybės biudžeto, tiek viešąsias pajamas apskritai, nereikia pamiršti ir kitų viešųjų pajamų formų, įtvirtintų jau pačioje Konstitucijoje, nes kiekviena viešųjų pajamų forma pasižymi savita specifika ir turi atitinkamą vietą visoje viešųjų pajamų sistemoje. Tokią poziciją palaiko ir Konstitucinis Teismas, konstatuodamas, kad ne visos biudžeto pajamų teisinės formos turi tokią pat teisinę reikšmę ir vienodą teisinį reguliavimą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos: 1993–2009, 2010, p. 1048). Todėl būtina detali ne tik mokesčių, bet ir kitų konstitucinį pripažinimą gavusių teisinių viešųjų pajamų formų turinio analizė. Pažymėtina, kad viešųjų pajamų formų, ypač mokesčių, problematika domina tiek konstitucinės (Birmontienė, 2012, p. 94–119; Sinkevičius, 2009, p. 35–51), tiek viešųjų finansų (mokesčių) teisės (Sudavičius, 2006, p. 125–133; Sudavičius, 2014, p. 137–170; Sudavičius, 2016, p. 151– 171) tyrėjus.„Konstitucinei teisei mokesčiai kaip teisės kategorija yra įdomūs ne jų kilmės, reikšmingumo, sukauptų lėšų panaudojimo ir kt. požiūriais, o pirmiausia tuo, kokius įgaliojimus nustatant mokesčius, reguliuojant mokesčių santykius pagal Konstituciją turi Seimas, <...>, kokius įgaliojimus reguliuojant mokesčių santykius pagal Konstituciją turi (gali turėti) Vyriausybė ir kitos valstybės vykdomosios valdžios institucijos“ (Sinkevičius, 2009, p. 27). Viešųjų finansų (mokesčių) teisę, atvirkščiai, pirmiausia domina mokesčių, kaip valstybės pajamų gavimo formos, taip pat ir kitų viešųjų pajamų formų esmė. Straipsnyje mėginama sujungti šiuos du požiūrius ir vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, pasitelkus sisteminį, loginį, lyginamąjį, kritinį-analitinį ir kitus teisės aiškinimo metodus, siekiama atskleisti mokesčių kaip viešųjų pajamų konstitucinių formų esmę. [Iš Įvado]