LTNet ir praėjus daugiau nei 32 metams nuo Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo ir išsivadavimo iš totalitarinės priespaudos, nuteistų asmenų kalinimo sistema Lietuvoje savo infrastruktūra, atmosfera, vyraujančiais santykiais ir požiūriu į žmogaus teisių užtikrinimo svarbą tik labai nedaug pasistūmėjo šiuolaikinius Vakarų kultūros standartus atitinkančios sistemos link. Kardinalios šios sistemos reformos būtinybė, privalėjimas ją statyti ant naujų bėgių ir suteikti naujus veido bruožus, palankius realiam laisvės atėmimu nuteistų asmenų elgesio pokyčiui ir resocializacijai, buvo akivaizdūs jau seniai (Sakalauskas, 2019c). Visgi tektoninių pokyčių nėra padaryta iki šiol, o laikui bėgant jiems reikia vis daugiau pastangų ir politinės valios. Kaip dar 2011 m. Vilniuje vykusioje Europos kriminologų draugijos metinėje konferencijoje skaitytame pranešime pažymėjo žymus amerikiečių kriminologas M. Tonry, Baltijos šalyse nusikaltėlių baudimo kultūrai vis dar didelę įtaką turi buvęs sovietinis požiūris, pagal kurį nusikaltėliai laikomi klasiniais ir socialiniais priešais (tokį požiūrį daugiausia formuoja ir masinės medijos), kas lemia fundamentalų simpatijos kalinių interesams ir patirčiai trūkumą (Tonry, 2014, p. 23). Tokioje totalitarine praeitimi alsuojančioje sistemoje (Sakalauskas, 2019a; 2019b; 2020), kurioje dar, be to, yra ir didelis kalinių skaičius ir silpna personalo rengimo sistema, neišvengiamai kyla didelė žmogaus teisių pažeidimų rizika.Straipsnio tikslas – apžvelgti pagrindines nuteistųjų kalinimo sistemos problemas Lietuvoje žmogaus teisių užtikrinimo perspektyvoje – būtent tose srityse, kurioms daugiausia dėmesio skiria Seimo kontrolieriai bei kitos pagarbą kalinių orumui ir teisėmis užtikrinančiomis kalinimo sąlygomis besirūpinančios organizacijos ir institucijos. Mokslinė analizė atlikta remiantis Lietuvos ir užsienio šalių mokslininkų publikacijomis, įvairių institucijų ir organizacijų ataskaitomis, teisės aktų nuostatomis, teismų praktika, statistika ir kitais šaltiniais. [Iš Įvado]