LTVienas talentingiausių, produktyviausių ir žymiausių XX a. Lietuvos istorikų Adolfas Šapoka (1906–1961) daugiausia dėmesio skyrė politinės istorijos tyrimams, o svarbiausiuose ir brandžiausiuose savo darbuose analizavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (toliau – LDK) valstybingumo raidą XVI–XVIII a. Be A. Šapokos redaguotos „Lietuvos istorijos“ (1936), plačiajai visuomenei ir akademinei bendruomenei geriausiai žinomos šio žymaus istoriko apgintos ir atskirais leidiniais pasirodžiusios disertacijos „Lietuva ir Lenkija po 1569 m. Liublino unijos. Jų valstybinių santykių bruožai“ (1938) ir „1655 m. Kėdainių sutartis, arba švedai Lietuvoje 1655–1656 m.“ (1939, publikuota 1990). Tai vieni stambiausių ir reikšmingiausių A. Šapokos tyrimų, padėjusių pamatus LDK XVI–XVIII a. valstybingumo raidos vertinimui lietuvių istoriografijoje. Galima teigti, kad daugelis jo įžvalgų ir šiandien neprarado mokslinės vertės ir aktualumo. [Iš straipsnio, p. 7]