Kriminalinės žvalgybos įstatyme įtvirtintų priemonių taikymas ir žmogaus teisių apsauga šiuolaikiniame moderniame gyvenime
LTStraipsnyje analizuojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl slaptų veiksmų atlikimo pagal Kriminalinės žvalgybos įstatymą metu gautų duomenų pripažinimo įrodymais, jų vertinimo ir panaudojimo procese. Autorius apžvelgia principines nuostatas, plėtojamas kasacinėje praktikoje dėl keliamų reikalavimų visumos, dėl nutarčių neviešo pobūdžio veiksmų sankcionavimo turinio, dėl kriminalinės žvalgybos tyrimo veiksmų atlikimo teisinio ir faktinio pagrindo, dėl kriminalinės žvalgybos tyrimo veiksmų atlikimo trukmės, dėl provokacijos atliekant kriminalinės žvalgybos tyrimo veiksmus, taip pat dėl atliekant kriminalinės žvalgybos tyrimo veiksmus gautų duomenų panaudojimo kitose baudžiamosiose bylose. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad neviešo pobūdžio nusikalstamų veikų tyrimo priemonių naudojimas yra nedraudžiamas ir jų rezultatais gali būti remiamasi teismuose įrodinėjant asmens kaltę, tačiau tokius duomenis pripažinti įrodymais keliami didesni teisėtumo užtikrinimo reikalavimai (ne aukštesni įrodinėjimo standartai, o didesni reikalavimai), ir pagrindine surinktų įrodymų vertinimo taisykle tampa taisyklė, draudžianti baudžiamojon atsakomybėn trauktino asmens kaltę grįsti prielaidomis. [Iš Įvado]
