Kaip Konstitucijos sergėtojai susilpnino aukščiausių grandžių bendrosios kompetencijos teismų teisėjų nepriklausomumo apsaugą

LTLietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija), kaip evoliucionuojančio, „gyvo“ dokumento, besikeičiančio laikui bėgant, kai nėra keičiamas tokio dokumento tekstas, samprata yra plačiai palaikoma tiek Lietuvos teisės mokslininkų, tiek ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) teisėjų, labai patogiai akceptuojant buvusio Jungtinių Amerikos Valstijų (toliau – JAV) Aukščiausiojo Teismo pirmininko Ch. Hughes’o pasakytus žodžius, kad Konstitucijos yra tiek, kiek yra pasakęs teismas (1908, p. 139). Ir turbūt išties labai sunku būtų ginčytis su buvusiu JAV Aukščiausiojo Teismo teisėju O. Holmes’u, anot kurio, Konstitucijos kūrėjai sukūrė organizmą – JAV Konstituciją, kurios interpretacija turi atspindėti besikeičiantį gyvenimą (Missouri v. Holland, 1920). Mat pastarosios Konstitucijos kūrėjai galimai išmintingai suformulavo ir įtvirtino bendro pobūdžio frazes Konstitucijoje tam, kad ateinančios kartos galėtų jas pritaikyti prie besikeičiančių gyvenimo aplinkybių, bet kartu atsižvelgiant ir į susiklosčiusią tradiciją, istoriją ir visą konstitucinį režimą. Tačiau, kad ir kokia būtų „gyvosios konstitucijos“ koncepcijos idėja patraukli, jog taptų, kaip teigia G. Mesonis, „Europos valstybių konstitucinės justicijos raidos realija“ (2010, p. 111), vis tiktai „gyvojo organizmo“ (Holmes, Missouri v. Holland, 1920) koncepcija kontinentinės Europos statutinės teisės dirvoje turbūt negali reikšti ribų nebuvimo ir jokiu būdu negali suteikti konstitucinės justicijos institucijų teisėjams diskrecijos ten, kur konstitucijos tekstas yra labai konkretus ir aiškus.Ir šiame kontekste iš tiesų yra labai sunku suprasti tai, kodėl atsitinka taip, kad tam tikrais klausimais Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje Lietuvos Konstitucija pradeda reikšti tiek daug dalykų, kurių nėra ir jų negalima Konstitucijos tekste aptikti ne tik tada, kai yra padidėjęs žiūrėjimo į teksto eksplicitinę išraišką intensyvumas, bet net ir latentinėje minėto dokumento dalyje, iškeliant dėl to Konstitucinio Teismo teisėjų turimos diskrecijos problemą. Net ir priėmus idėją, kad Konstitucija yra teisė be spragų, turinti E. Kūrio „skėčio“, apgaubiančio visą nacionalinę teisės sistemą, formą, šioje konstitucijoje, kaip teisėje be spragų, „gyvoji“ jos dalis vis tiktai turėtų turėti ir savo tam tikras ribas, kurias derėtų pradėti aiškiai brėžti, kad Konstitucija iš tiesų netaptų Konstitucinio Teismo teisėjų vien tik norų apie tai, kokia aukščiausioji teisė turėtų būti, išraiškos aktas, o pati valstybė nesupanašėtų su ta valstybe, kuri iš tiesų yra valdoma žmonių, o ne teisės (Adams, 1776). [Iš Įvado]