Lietuvių kalbos priegaidės – skiemens ar žodžio požymiai?

LTLietuvių kalbos priegaidės vieta kalbos sistemoje ir tipologinės ypatybės tebėra ginčų objektas. Straipsnyje bandoma parodyti šio fonologinio požymio specifiką atsižvelgiant į foneminių (fleksinių) ir silabeminių (izoliacinių) kalbų skirtumą. Fonetiškai panašios prozodinės priemonės šiose kalbose žymiai skiriasi funkciniu požiūriu, tai priklauso nuo jų apibūdinamų reikšminių vienetų ypatybių. Foneminių kalbų reikšminiams vienetams būdingas daugiaelementiškumas: žodis normaliai susidaro iš kelių morfemų, morfemos išraišką paprastai sudaro kelios fonemos. Silabeminių kalbų vienetai yra vientisi: tipiški yra vienamorfemiai žodžiai, sunku kalbėti apie morfemos išraiškos sudedamąsias dalis. Todėl foneminėms kalboms būdingi suprasegmentiniai požymiai, jungiantys jų vienetų komponentus, o silabeminėms kalboms tokių požymių neprireikia (vienskiemeniams žodžiams nereikia kirčio, tonai padeda diferencijuoti vientisas morfemas). Lietuvių bendrinės kalbos sistemoje priegaidė yra žodžio požymis: ji yra neatsiejama nuo kirčio ir laikytina kirčio pavidalu (poliakcentinė kalba). Atsižvelgiant į tarmėse užfiksuotus nuo kirčio nepriklausomų priegaidžių atvejus, bendresnėje sistemoje priegaidė funkcionuoja kaip morfemos požymis (linkęs niveliuotis silpnosiose pozicijose). Pagal priegaides paprastai skiriami skiemenys, tačiau tai pašalinis efektas: skiemuo suteikia bazę priegaidžių realizacijai, bet pats savaime, nebūdamas reikšminis vienetas, nėra reikalingas specialaus klasifikacinio požymio. Raktažodžiai: fonologija; lingvistinė tipologija; fonema; silabema; skiemuo; suprasegmentiniai požymiai; priegaidė; kirtis; šalutinis kirtis; akcentinis kontūras. [Iš leidinio]

ENThe place of priegaidė ‘syllable intonation’ in the phonological system of Lithuanian remains uncertain; so does its typological peculiarity. The article aims to discover the specific nature of this phonological feature taking into consideration the opposition between phonemic (inflectional) and syllabemic (isolating) language types. Phonetically similar prosodic means in these languages show noticeable functional differences determined by the structure of the meaningful units they belong to. Inflectional languages develop a system of suprasegmental phonological features, which integrate parts of their normally composite units, whereas isolating languages usually do with monosyllabic words (naturally, without stress) and monolithic morphemes with tones as distinctive features. Standard Lithuanian has priegaidė only on the stressed syllables, therefore its system can be called polyaccentual (not polytonic), i. e. possessing several types of accent. The dialects, however, show examples of relevant priegaidė besides syllables with primary stress. In this, more general, system priegaidė functions as a suprasegmental feature of a morpheme (exposed to fading in weak positions). The traditional differentiation of syllables according to priegaidė is secondary: a syllable provides conditions for the realization of priegaidė, but being part of the plane of expression, not connected with meaning, the syllable itself does not need differentiation. Keywords: phonology; linguistic typology; phoneme; syllabeme; syllable; suprasegmentals; tones; syllable accent; stress; secondary stress; accentual contour. [From the publication]