Michał Kazimierz Pac - wojewoda wileński, hetman wielki litewski: działalność polityczno-wojskowa

LTŠios knygos tema - Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės etmono, Vilniaus vaivados Mykolo Kazimiero Paco (1624-1682) politinė ir karinė veikla. Nors šis didikas priklauso prie įdomiausių, o taip pat ir pačių prieštaringiausių asmenybių, lėmusių XVII a. II pusės Abiejų Tautų Respublikos istoriją, tačiau iki šiol apie ja ne buvo parašyta istorinės monografijos. Šios knygos autorius ne tik rekonstravo kol kas tik paviršutiniškai tyrinėtą M. K. Paco biografiją, bet ir kritiškai pažvelgė į su juo susijusius stereotipus, kurie funkcionuoja lenkų istoriografijoje. M. K. Pacas daugiausiai žinomas kaip mirtinas Jono Sobieskio priešas, išsišokėlis, išdavikas, Burgundijos ir Austrijos imperatoriaus kandidato į karalius agentas, besipriešinęs valstybės reformai ir centrinės valdžios stiprinimui. Iš šios knygos sužinosime, kad kai kurie iš šių teiginių nėra pagrįsti istoriniais šaltiniais. Knygą sudaro devyni skyriai, kuriuose aptariami politinės ir karinės M. K. Paco veiklos etapai. Pirmajame skyriuje kalbama apie Pacų šeimos istoriją iki XVII a. vidurio bei jos politinę ir visuomeninę vietą Lietuvos elite. Autorius rekonstruoja pirmąjį busimojo etmono gyvenimo etapą, pateikia daug iki šiol nežinomų faktų, susijusių su jo mokslais, karine tarnyba, o taip pat ir Albrechto Stanislovo Radvilos vaidmeniu Mykolo ir kitų jaunųjų Pacų, tame tarpe ir busimojo kanclerio Kristupo, karjeroje. Antrasis skyrius skirtas 1659-1661 m. laikotarpiui. Iš jo išskirtini du įvykiai - pirmiausia 1659 m. ruduo, kuomet po Samuelio Komorovskio mirties M. K. Pacas paskiriamas vienos iš dviejų Lietuvos divizijų vadu.Tai buvo didžiulis persilaužimas jo karjeroje. Šis skyrius ir biografijos etapas baigiasi kitu įvykiu - 1661 m. suorganizavus konfederaciją M. K. Pacas pašalinamas iš kariuomenės ir tolesnei jo karjerai iškyla rimta grėsmė. Trečiajame knygos skyriuje kalbama apie M. K. Paco dalyvavimą kovoje prieš Broliškąją sąjungą ir jos vadų sugavimą. Už tai jam buvo atsidėkota lauko etmono buože ir Smolensko vaivadija, kuri 1663 m. pabaigoje M. K. Pacui užtikrino vietą Senate. Daug dėmesio skiriama M. K. Paco pasiekimams karo lauke. 1664 m. vasaros kampanijos metu jam pirmą kartą teko savarankiškai vadovauti Lietuvos kariuomenei. Ketvirtajame skyriuje kalbama apie Liubomirskio rokošą, kuomet Pacai stojo sosto pusėje pastarosios kovoje su lenkų opozicija, tuo nemažai prisidėdami prie savo šeimos iškilimo. Šiuo laikotarpiu M. K. Pacas pradeda savarankišką politinę karjerą - aktyviai reiškiasi seimeliuose, o vėliau ir seimuose, tampa karaliaus šalininkų Lietuvoje lyderiu. Jo karinę karjerą vainikuoja didžiojo etmono pareigybė. Penktojo skyriaus tema - 1667-1669 m. laikotarpis, kai Pacai nutolsta nuo karaliaus dvaro politikos, pradeda kovą su Radvilomis dėl hegemonijos Lietuvoje. Po karaliaus Jono Kazimiero abdikavimo vyksta diplomatinės grumtynės dėl sosto - jos baigiasi netikėta Mykolo Kaributo Višnioveckio elekcija. Šeštajame skyriuje aprašomi Pacų įsigalėjimo laikai – 1669-1673 m. laikotarpis, kai į šio klano rankas patenka svarbiausios civilinės, karinės ir bažnytinės Lietuvos pareigybės. Mykolas Kazimieras Pacas tuo metu prasiveržia į dvaro stovyklos lyderių gretas ir tampa vienu įtakingiausių asmenų valstybėje.Paskutinieji trys knygos skyriai apima 1675-1682 m. laikotarpį. Juose kalbama apie prieštaringiausią etmono gyvenimo etapą. Tuo metu M. K. Paco veiksmus nulėmė sudėtingi santykiai su Jonu Sobieskiu. Jo griežta opozicija karaliaus dvarui ir nesiskaitymas su priemonėmis torpeduojant visas politines ir karines monarcho iniciatyvas didžia dalimi nulėmė lenkų istoriografijoje susiformavusį neigiamą etmono įvaizdį. Knygos pabaigoje autorius pabrėžia, kad bendras Mykolo Kazimiero Paco asmenybės įvertinimas - sunkus uždavinys. Jo karinę karjerą, ištyrinėtą plačiame lyginamajame XVII a. II pusės (Jono Sobieskio, Stefano Čarnieckio, Aleksandro Hilario Polubinskio) kontekste, galima įvardinti kaip vieną įspūdingiausių. Sunku rasti kitą tokį pavyzdį, kai iš draugo etato (netgi husaro) pereina per visas karines pareigybes ir į savo rankas paima lauko, o vėliau ir didžiojo etmono buožes. Dėmesio vertas ir svaiginantis karjeros greitis - 1656 m. rugpjūtį M. K. Pacas paskiriamas rotmistru, o didžiuoju etmonu tampa jau 1666-1667 m. sandūroje. Taigi, į pačią viršūnę jis užkopė vos per dešimt metų (per tą laiką M. K. Pacui dar teko pusantrų metų praleisti už konfederuojančios kariuomenės ribų). Suprantama, XVII a. karjeros galimybės labai priklausė nuo visuomeninės asmens padėties ir politinių protekcijų. Be to, postą dažniausiai būdavo galima užimti tik po pirmtako mirties. Abejonių nekelia ir tai, kad jei ne palankūs veiksniai, o svarbiausia - pusbrolio Kristupo, 1658 m. tapusio Lietuvos kancleriu, ir karališkosios poros, kuri jau nuo 1654 m. Lietuvoje būrė savo rėmėjų partiją, protekcijos, Mykolas niekada nebūtų iškilęs aukščiau nei kiti vidutinio lygmens Lietuvos karininkai. Karinė M. K. Paco karjera liudija apie tai, kad savo kariniais ir organizaciniais sugebėjimais jis aplenkė kitus to meto Lietuvos etmonus [...]. [Iš leidinio]

ENThe present book is devoted to the political and military activity of Great Hetman of Lithuania, Voivode of Vilnius Michal Kazimierz Pac (1624-1682). Although the magnate belonged to the most interesting, and at the same time most controversial figures that left their mark on the history of the Polish-Lithuanian Commonwealth of the second half of the 17th century, a monograph on his life has not been written to this day. In the book the author has not only reconstructed the Pac biography, only perfunctorily investigated so far, but also critically tackled his stereotype functioning in the Polish historiography. Pac is mainly known as a mortal enemy of King John III Sobieski, brawler, traitor and agent at the service of the elector of Brandenburg and emperor of Austria, fighting against the plans of state reforms and strengthening of central power. Some of these opinions - as we will learn from the book - are not fully justified by the source material, thus the author has verified them. The book is structured into nine chapters devoted to the successive stages of Pac political and military activity. The first chapter outlines the history of the Pac family till the mid -17th century and its socio-political standing and importance, presented against the backdrop of Lithuanian elites. The author reconstructed the early period of life of the future hetman, uncovering many unknown facts concerning his education (study at the Jesuit College at Braniewo), military service or the role of Albrycht Stanislaw Radziwiłł in the career of Michal and other young Pacs of those times, including future Chancellor Krzysztof.The second chapter spans the period of 1659-1661. The first date indicates the time when in the autumn of 1659, following the death of Samuel Komorowski Pac unexpectedly became a commander of one of two divisions of the Lithuanian Army and Lithuanian Quartermaster, which was a turning point for his military career. The second date was marked by Pac expulsion from the army which cut short his career. The third chapter presents the activities of Pac which were aimed at crushing the Fraternal Union and capturing of its leaders. A reward for this were the mantle of Lithuanian field hetman and Smoleńsk voivodship, which by the end of 1663 gave him a senatorial seat. Considerable space is devoted to the achievements of Pac in military field when for the first time he single-handedly commanded the Lithuanian Army during the campaign in the summer of 1664. The fourth chapter encompasses the period of Lubomirski's Rokosz (Rebellion), when in the fight with the opposition against the king the Pac family faithfully stood by the side of the throne, with persistence gaining power for their family faction. In those years Michal Pac began his independent political activity - first, at the forum of dietines, then at the diet, becoming a main leader of the Lithuanian regalists. His military career was crowned with his assuming the mantle of Great Hetman of Lithuania. The next chapter, encompassing the years from 1667 to 1669, describes the process of breaking up with the court policy, fierce rivalry with the Radziwiłł family for the hegemony in Lithuania, diplomatic game pertaining to the choice of a candidate for the throne after the abdication of King John II Casimir Vasa, and the fight in the election field that ended unexpectedly with the election of Michael Wiśniowiecki.The sixth chapter describes the period of the highest power of the Pacs in 1669-1673, when the clan seized all the most important Lithuanian civil, military and Church offices. Michał Kazimierz Pac became then one of the leaders of the court camp and one of the most influential people in the Commonwealth. The last three chapters, encompassing years 1674-1682, are devoted to the most controversial period of the hetman biography. The Pac's conduct in those years was impacted by his complex relationship with King John III Sobieski. It was the policy of tough opposition to hamper by all possible ways the political and military initiatives of the king that largely shaped the definitely negative image of Hetman Michał Kazimierz Pac in the historiography. The author emphasises in his conclusions that the general opinion about Michal Kazimierz Pac is not an easy one. His military career, analysed against the broad comparative background (John Sobieski, Stefan Czarniecki, Aleksander Hilary Połubiński), the author recognized as the one of the most spectacular in the second half of the 17th century, since it is hard to find a similar case of advancement of a brother in arms (even a hussar) go up the ladder to the highest offices - of field and great hetman. The pace of his career, too, is worthy of notice - in August 1656 Pac was made a Rotmistrz (rotamaster), and as early as at the turn of 1666/1667, that is just over ten years later, he became Great Hetman (during that time for 18 months he was outside the confederation army). Naturally, in the 17lh century the chances to advance the career depended mainly on social standing and political protection the individual person could counted on, as well as on vacancies following deaths or promotion to the higher offices. [...]. [From the publication]