"Bartholomeus Cynaki ir Co". Italai Vilniaus miesto valdančiajame elite XVII a. antrojoje - XVIII a. pirmojoje pusėje
LTMigracijos fenomeną - priežastis, mastą ir pobūdį, požiūrius į migraciją, pozityvias bei negatyvias pasekmes - intensyviai tiria istorikai, sociologai, kultūrologai bei kitų socialinių mokslų atstovai. Yra daug migracijos tyrimo centrų ir leidinių. Migracija - universalus, visoms visuomenėms ir visiems laikams būdingas reiškinys, skiriasi tik mastas bei pobūdis, nelygu politinės, religinės, demografinės ir ekonominės aplinkybės bei priežasčių samplaikos. Migracijos rūšys (ekonominė, religinė, politinė ir kt.) veikė viena kitą, sakykime, geografinis mobilumas dažnai buvo ir socialinis. Naujųjų laikų pradžioje šis procesas tapo ypač intensyvus, apėmė miesto ir kaimo gyventojus. Skyrėsi tik mastai, sakykime, kaimiečiai apsiribodavo nedideliais nuotoliais, pvz., 20 km nuo gimtosios parapijos, o miestiečiai įveikdavo kur kas didesnius (200-300 iki 500 km) atstumus. Migracijos apimtį didino religiniai karai (pvz., hugenotų), urbanizacija ir užjūrio ekspansija. Nauji duomenys verčia „nejudančios visuomenės" įvaizdį keisti įvairesniais ir tikrovę labiau atspindinčiais modeliais, patvirtinančiais teiginį, jog migracija yra taisyklė, o ne išimtis. Šiaip ar taip, tai sudėtinga socialinė konstrukcija, kuriai atskleisti reikalingi vienas kitą papildantys makro ir mikro lygiai. Pirmuoju atveju išryškėja įvairūs migracijos procesų dėsningumai, parodantys migrantų etninę ir teritorinę kilmę, religinę priklausomybę, lyties, amžiaus ir profesinę sudėtį, keliavimo būdus, migracijos trukmę (trumpalaikė ar nuolatinė), o antruoju - kaip viskas vyko individualiu lygiu, kokie buvo pavienių asmenų ir grupių migracijos motyvai, keliai bei rezultatai. Paaiškėja, jog imigrantų pritapimo naujoje visuomenėje laipsnį lėmė daugelis aspektų, pirmiausia religinis, institucinis, etninis ir kt. Šalia kitų veiksnių ypač svarbūs buvo asmeniniai ryšiai. [Iš straipsnio, p. 178]
