Pakartotinai panaudota būtis: Henriko Čerapo tapyba

LTMenininkė, menotyrininkė Agnė KULBYTĖ aptaria Henriko ČERAPO (g. 1952) tapybos ciklą „Ventos dainos. Slenksčiai ir kaskados“, 2022 metų gegužę eksponuotą galerijoje „TSEKH“ Vilniuje. Tai autobiografiška tapyba, pripildyta skausmingų dvasinio egzilio būsenų, skatinanti apmąstyti egzistencines laiko patirtis tapyboje. Monumentalios, abstrakčios drobių serijos išryškina kartotės idėją – kaip paradoksalų meninės tikrovės ir realybės sąryšį, „būties akistatas“ su reikšmes ir funkcijas praradusiais tikrovės ženklais. Pakartotinai panaudota būtis – paties tapytojo frazė, ištarta po apsilankymų gimtojoje Papilėje, kuri privertė suklusti apie pakitusią savijautą, tuštumos ir nyksmo įvardijimą, apie visa ko nuvertėjimą ir trumpalaikiškumą, kurį dabartiniame peizaže reprezentuoja istorinių objektų likučiai ir vizionieriškų vaikystės prisiminimų vietos. Siekdamas visa tai įamžinti Čerapas leidžia suprasti tapybą kaip nyksmo ir atminties transformacijoms nepasiduodančią mąstymo kryptį, kaip introspekcinės vizijos galią ieškoti vaizdinių patvarumo, metafizinės nuojautos bei epinio tūrio atskleidimo tapyboje. [Iš leidinio]

ENThe artist and art researcher Agnė KULBYTĖ discusses Henrikas ČERAPAS’ painting series ‘Thresholds and Cascades. Songs of the River Venta’ exhibited in May 2022 at the TSEKH gallery in Vilnius. It is an autobiographical form of painting, filled with painful states of spiritual exile, which encourages reflection on existential experiences of the time through painting. The monumental, abstract series of works highlights the concept of repetition as a paradoxical connection between artistry and reality, a ‘confrontation of being’ between signs of reality that have lost their meanings and functions. Recycled existence is a phrase coined by the painter himself after repeated visits to his native Papilė, which forced him to recognise his altered state of mind and name the emptiness and decay, the devaluation and ephemerality of everything, which are represented in the current landscape by the remains of historical objects and visual memories of places from childhood. In order to convey these ideas on canvas, Čerapas allows us to understand painting as a way of thinking that cannot be transformed by decay or tinted memory, and as the power of introspective vision to search for visual durability, metaphysical intuition, and the revelation of epic volume in painting. [From the publication]