(Ne)paskutinės pagonių apeigos: Bronių Kutavičių prisimenant

LTMuzikologės Austės NAKIENĖS straipsnis skirtas 90-osioms kompozitoriaus Broniaus KUTAVIČIAUS (1932–2021) gimimo metinėms. Jame apžvelgiami jo kūrybos bruožai, taip pat interpretuojamas vienas populiariausių kūrinių – oratorija „Paskutinės pagonių apeigos“. Kompozitoriaus muzikoje dera archaika ir modernumas, lokalumas ir universalumas. Kadangi rašė futuristinės ideologijos laikais, kai lietuvių istorinė ir kultūrinė atmintis buvo trinama, jo kūriniuose nestokota nuorodų į praeitį. Nagrinėjamos oratorijos „pagoniškasis“ vyksmas primena vidurvasario šventę. Jos dalyse skamba žalumos, žydėjimo apdainavimai, šnabždami gyvatės užkalbėjimai, prašoma šimtamečio ąžuolo globos. O pabaigoje pasigirsta vargonai, kurie gaudžia vis garsiau, kol naujasis krikščioniškasis sluoksnis nustelbia ikikrikščioniškąjį. Klausantis kūrinio pabaigos, kai kanoną giedantis choras vis labiau tilsta, mintyse iškyla „nutildytų balsų“ metafora. Ji primena daugybę sykių pasikartojusį kitaminčių nutildymą, disidentų pasitraukimą į pogrindį. Tačiau, kaip žinome iš istorijos, „nutildyti balsai“ dažnai ir vėl suskamba. [Iš leidinio]

ENThe article by the musicologist Austė NAKIENĖ celebrates the 90th anniversary of the birth of the composer Bronius KUTAVIČIUS. It reviews the key features that distinguish his work, and interprets one of his most popular works, the oratorio Paskutinės pagonių apeigos (The Last Pagan Rites). The composer’s music combines archaism with modernity, and locality with universality. Since he wrote during the era of the ideology of futurism, when the historical and cultural memory of the Lithuanians was being erased, his works contain many references to the past. The ‘pagan’ event of the oratorio that is considered here is reminiscent of the midsummer festivity. Contained within it are songs of nature, blossoming, whispered incantations of a snake, and asking for the protection of a 100-year-old oak tree. And at the end, an organ is heard, playing louder and louder, until the new Christian influence dominates the pre-Christian one. At the end of the piece, when the choir singing the canon becomes more and more silent, the metaphor of ‘silenced voices’ comes to mind. It recalls the many instances of silencing opposition, dissidents going underground. However, as we know from history, ‘silenced voices’ often speak again. [From the publication]