LTPrieš apibūdinant antisemitizmo pobūdį ir mastus tarpukario Lietuvoje, būtina pateikti keletą bendresnių pastebėjimų. Visų pirma, atkūrus šalies nepriklausomybę, lietuviai tapo dominuojančia politine tauta, o žydams teko tik tautinės mažumos statusas. Nacionalinėje valstybėje žydai tapo mažuma, kuri praktiškai neturėjo didesnės įtakos šalies politiniam gyvenimui, tačiau Lietuvoje jie užėmė pakankamai svarbias socialines ir ekonomines pozicijas. Lietuviai, kaip dominuojanti politinė tauta, su tokia padėtimi taikstytis neketino. Šių aplinkybių padarinys buvo įvairių lietuviškų visuomeninių organizacijų kūrimasis, kurios ne tik aktyviai diegė tautos nacionalinį sąmoningumą, bet ir kovojo su kitataučių, t. y. tautinių mažumų, daroma „neigiama įtaka" (pvz., paramilitarinė organizacija - Lietuvos šaulių sąjunga, Lietuvos verslininkų sąjunga turėjo savo periodinę spaudą, kurioje buvo gausu antisemitinio pobūdžio publikacijų). Svarbu paminėti ir dar vieną aplinkybę, kuri turėjo įtakos lietuvių ir žydų tarpusavio santykiams bei jų pobūdžiui: nors lietuviškoji kultūra (kalba) tautinėje valstybėje ir tapo formaliai dominuojanti, mažumoms (tarp jų ir žydams) ji dažniausiai neatrodė patraukli. Tokią nuostatą lėmė keletas svarbesnių veiksnių: lietuviškosios kultūros pagrindą sudarė valstiečių kultūra; jos prestižas, tautinių mažumų (žydų, lenkų, vokiečių) supratimu, buvo žemas. [Iš straipsnio, p. 403]