LTXIX a. pabaigoje užfiksuoti lietuvių ir žydų politinių elitų bendradarbiavimo epizodai (socialdemokratų veikloje, rinkimų į Rusijos Dūmas metu ir pan.) buvo vainikuoti 1918 m. gruodžio mėnesį, kai į Lietuvos Tarybą buvo priimti trys sionistų atstovai. Nors lietuvius ir žydus šio istorinio laikotarpio metu vienijo tam tikros bendros politinės nuostatos (siekis panaikinti diskriminaciją etniniu ar konfesiniu požiūriu, antilenkiškumas, socialinių bei ekonominių reformų skatinimas ir pan.), šių bendradarbiavimo epizodų nereikėtų laikyti tvariais, o greičiau - „santuoka iš išskaičiavimo", nes tiek carinės Rusijos, tiek Pirmojo pasaulinio karo metais tarp šių dviejų tautinių grupių būta didelių nesutarimų politiniais klausimais. XX a. pradžioje lietuviai siekė teritorinės autonomijos, vėliau - nepriklausomybės etnografinėse ribose, o žydai - eksteritorinės personalinės autonomijos. Po Pirmojo pasaulinio karo atsivėrusi nauja galimybė kurti nepriklausomą Lietuvos valstybę taip pat išryškino politinius skirtumus tarp šioms dviem tautinėms grupėms atstovavusių politikų. Lietuvių politikai siekė sukurti tokią valstybę, kurioje lietuviai būtų dominuojanti grupė ir kartu sudarytų daugumą. Žydai pasisakė už valstybės kūrimą Lita teritorijos ribose, ar bent jau įtraukiant dalį etninių baltarusiškų žemių, ir lygias politines-pilietines teises visoms tautinėms grupėms. Taigi, 1918 m. sudaryta pragmatinė sąjunga buvo konjunktūrinė ir neturinti patvarumo. [Iš straipsnio, p. 281]