Tradicinis švietimas ir naujo tipo mokyklų atsiradimas prieš Pirmąjį pasaulinį karą

LTYra daugybė būdų, galinčių apibrėžti, kas yra švietimas, jo vaidmuo bei paskirtis, taip pat būdų ir priežasčių, skatinusių jį keisti. Kalbant apie žydų švietimą Lietuvoje, naudinga vadovautis plačiąja švietimo samprata, nes švietimas turi lemiamą reikšme bet kuriai etninei ar konfesinei mažumai, ypač miestietiško tipo, o taip pat ir dėl to, kad nuo XVIII iki XX a. žydų bendruomenėje vyko itin sudėtingų pokyčių. Todėl čia ypatingas dėmesys bus skiriamas švietimui, kuris siekia perduoti kultūrinį bei religinį paveldą, taip pat švietimui, kurio tikslas -užaugusį individą paruošti ekonominei veiklai. Vyrų švietimas buvo stipriau institucionalizuotas nei moterų, todėl šiame poskyryje daugiau dėmesio bus skiriama berniukų švietimui - ne dėl to, kad jis buvo svarbesnis, bet todėl, kad jis geriau pagrįstas šaltiniais. Tradicinėje žydų aškenazių bendruomenėje iki XIX a. pradžios asmens statusas buvo glaudžiai susijęs su turtu, išsilavinimu ir kur kas mažiau - su kilmingais protėviais. Fizinė jėga dažniausiai nedomino žydų bendruomenės elito, nes jos įtaka pragyvenimui užtikrinti buvo minimali. Žydai buvo išstumti iš karinės tarnybos ir valdymo organų, todėl ši veikla taip pat negalėjo turėti įtakos asmens statusui bendruomenėje. O rabinų literatūros, ypač Babilono Talmudo bei halachos kodeksų, išmanymas rodė vyrų išsilavinimo lygį ir buvo aukštai vertinamas. Pasiturintieji siekdavo ištekinti savo dukteris už tų jaunuolių, kurie sugebėdavo įrodyti savo mokslinį potencialą, tokiais atvejais jaunosios tėvai suteikdavo dosnų kraitį. [Iš straipsnio, p. 237]