Žydų spauda ir literatūra

LTLietuvoje, susiformavus gausiai ir gyvybingai žydų bendruomenei, atsirado visoje Europoje pripažinta religinė literatūra hebrajų kalba. Ji buvo plėtojama iki pat Holokausto ir išlaikė stilistinį ir idėjinį savitumą, leidžiantį šią literatūrą tapatinti kaip Lietuvos žydų visomis besikeičiančiomis geopolitinėmis aplinkybėmis. XIX a. pirmojoje pusėje šioje intelektualiai turiningoje aplinkoje šalia klestinčios žydų religinės raštijos žanrų (Biblijos ir Talmudo komentarų, religinės teisės interpretacijų) atsirado kitų sričių tekstų: gamtos ir tiksliųjų mokslų bei technikos tyrinėjimų, filosofijos traktatų, istoriografijos ir filologijos darbų, įvairių temų eseistikos bei grožinės prozos ir poezijos. Šių tekstų autoriai daugiausia priklausė žydų pasaulietinės apšvietos sąjūdžio - Haskalos - šalininkams (maskiliams) ir savo kūryboje plėtojo Vakarų Europos žydų švietėjiškos literatūros, atsiradusios XVIII a. pabaigoje, pagrindine tendenciją: kadaise griežtų tradicinės žydų bendruomenės ideologinių normų peržiūrėjimas bei europietiškų meninių ir estetinių idėjų sklaida. Žydų istorijoje ir anksčiau būta laikotarpių, kai šventąja laikyta hebrajų kalba buvo kuriama grožinė literatūra (pvz., ankstyvųjų viduramžių Ispanijoje). Haskalos sąjūdis sudarė palankias sąlygas šia kalba kurti prozos bei poezijos kūrinius, atitinkančius Europos literatūros žanrų sistemos bei meninės raiškos reikalavimus. Lietuvos žydų švietėjai, ypač Vilniaus maskiliai, buvo pirmieji Rusijos imperijoje, savo visuomenine, edukacine ir literatūrine veikla padėję pamatus plačiajai moderniosios žydų kultūros idėjų sklaidai Vidurio Rytų Europoje.