LTŽydų įsigyvenimo ir migracijos Europoje kontekste LDK yra pripažįstama vienu iš tolimiausių jų apsistojimo taškų Europos rytuose ir turi vieno patraukliausių žydams kurtis kraštų įvaizdį. LDK dažnai vertinama (ypač migracijos iš Vakarų į Europos Rytus teorijų šalininkų) kaip saugi alternatyva žydų gyvenimą viduriniais amžiais komplikavusioms Vakarų ir Vidurio Rytų Europos šalims. Susiklostė istoriografinė tradicija pirmuoju rašytiniu šaltiniu, rodančiu ne tik žydų, bet jau ir organizuotos jų bendruomenės veikimą, o ir faktinio žydų įsikūrimo data pripažinti 1388 m. Vytauto Didžiojo suteiktą privilegiją Brastos žydų bendruomenei. Raudonosios Rusios žydų įtaką kuriantis žydams LDK galima apčiuopti ne tik gilinantis į teisės recepcijos būdus, tą, remdamiesi Karūnos Metrikoje įrašytu Vytauto Didžiojo privilegijos Brastai nuorašu ir jame esančiomis nuorodomis į Lvovo žydams suteiktas privilegijas, yra įrodę Stanislovas Lazutka ir Edvardas Gudavičius (prielaidą apie galimą Rusios, ypač Kijevo, bendruomenių narių pasklidimą Podolėje darė ir Mejeris Balabanas (1877-1942), bet ir vertinant XIV a. LDK politinius siekius bei valstybės sienų plėtimą. Gediminui užkariavus pietines Rusios žemes, per dinastinius ryšius išplėtus savo įtaką Rusioje ir 1340 m. prie LDK prijungus Voluinę, joje jau veikė žydų bendruomenės (pvz., Voluinės Vladimire), apie kurias žinių esama ir slaviškoje Ipatijaus Kronikoje, ir žydų šaltiniuose. Tad, vertinant žydų kūrimosi LDK aplinkybes, bent ankstyvuoju laikotarpiu, valstybės teritorijoje pirmųjų bendruomenių atsiradimas, tikėtina, labiau sietinas su naujų žemių prisijungimu nei su Europoje vykusia žydų migracija, dėl kurios jų gausėjo vėlesniais laikotarpiais. [Iš straipsnio, p. 39]