LT1410 m. liepos 15 d. Europą sudrebino Žalgirio mūšis, kuris buvo vienas didžiausių ir įsimintiniausių epochos mūšių. Jungtinės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos karalystės pajėgos, vadovaujamos Vytauto ir Jogailos, sutriuškino Vokiečių (Kryžiuočių) ordiną. Vytauto vadovaujamos LDK kariuomenės taktika padėjo pasiekti įspūdingą pergalę, kuri tapo viduramžių karo meno pavyzdžiu. Žalgirio pergalė įrodė ne tik karinį, bet ir politinį Vytauto talentą, pakeitė Lietuvos ir Lenkijos geopolitinę padėtį. Nors reikėjo dar dviejų (1414 ir 1422 m.) karų, kad Žemaitija galutinai būtų pripažinta Lietuvai, tačiau Žalgirio mūšyje Ordino hegemonija buvo sudaužyta. Ordinas jau nebekėlė egzistencinės grėsmės nei Lenkijai, nei Lietuvai. Įėjęs į istoriją kaip vienas didžiausių mūšių Viduramžiais, jau amžininkų pramintas „didžiuoju“, Žalgirio mūšis giliai įsirėžė į tautų istorinę sąmonę. Remiantis neseniai atliktu istoriko prof. Zigmanto Kiaupos tyrimu apie mūšyje dalyvavusį Kauno pulką1, galima pagrįstai teigti, kad Žalgirio kautynėse dalyvavo ir kariai iš Kaišiadorių krašto - Rumšiškių, Darsūniškio, Žiežmarių apylinkių. [Iš straipsnio, p. 35]