LTAnuo metu Bekštonyse, kaip ir daugelyje Rytų Lietuvos kaimų, vyravo natūralus ūkis. Sodiečiai stengėsi visus darbus: lauko, susisiekimo, namų ruošos, apsirūpinimo apranga ir apavu bei daugybę kitų atlikti savo jėgomis. Samdyti ar pirkti dažniausiai neturėjo iš ko. Turguje, parduotuvėse ar iš keliaujančių žydų bei artimiausių amatininkų pirkdavo tik tai, kas būtiniausia ir ko patys negalėdavo pasigaminti. „Drabužiai - jų dauguma, ypač kasdienos - buvo pačių nagingų moterų darbo vaisius, iš jų pačių austų medžiagų, - pasakodamas apie tarpukario Bekštonis prisiminė Adomas Derškus (1908-1991). - Austi moterys viena iš kitos pramokdavo: motinos įpratindavo dukteris, šios - savo augančias mergaites.“ Mintį apžvelgti Bekštonių kaimo audėjų patirtį įžiebė Tėvynės pažinimo draugijos Vilniaus skyriaus (pirmininkė Birutė Mikulytė) 2010 m. liepos mėnesį M. ir J. Šlapelių muziejuje surengta Kaišiadorių krašto interjero audinių paroda Iš kraičio skrynios. Joje buvo eksponuojamos dvi Bekštonių kaimo (Paparčių sen.) audėjų lovatiesės. Paroda susilaukė visuomenės susidomėjimo, teigiamų atsiliepimų. [Iš straipsnio, p. 149]