Rokiškio dvaro rūmų valgomojo interjeras: nuo Egipto iki Zakopanės

LTValgomojo, kaip atskiros specializuotos patalpos skirtos tik valgymui, istorija yra gana trumpa. Nors pirmieji valgomieji Europoje pradeda rastis jau XVII a., tačiau plačiau paplinta tik XVIII amžiuje. Lietuvoje pirmieji valgomieji, šiuo metu turimais duomenimis, taip pat pradėti įrengti XVIII a., Augusto III (1696-1763) valdymo periodu. Pirmieji valgomieji įrengti anksčiau statytose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (toliau - Lietuvos) didikų dvarų rūmuose, o XVIII a. paskutiniame ketvirtyje prasideda intensyvus naujų rūmų statymas, kuriuose jau taikomi nauji patalpų planavimo principai su numatyta vieta valgomajam. Šioje studijoje analizuojamas vienų Lietuvos dvaro rūmų - Rokiškio - valgomojo interjero raidos XIX a. pr. - XX a. pr. atvejis. Nors aptariamas gana trumpas laikotarpis, tačiau jame buvo svarbių pokyčių. Rokiškio dvaro rūmuose, statytuose Ignoto Tyzenhauzo (Ignacy Tyzenhauz, 1760-1822) 1801 m., jau buvo numatyta atskira salė, kurios vieta nekito iki 1905 m., kuomet rūmai buvo rekonstruoti I. Tyzenhauzo pro-pro-proanūkio Jono Aleksandro Pšezdzieckio (Jan Aleksander Przezdziecki, 1877-1944). Šių dviejų Rokiškio dvaro šeimininkų vykdytos statybos vertė knygą padalinti į dvi dalis, todėl pirmojoje bus ieškoma atsakymo, ar klasicistinių rūmų salė ir buvo valgomasis. Antrojoje dalyje mįslių gerokai mažiau, bus analizuojamas XX a. pr. įrengtas valgomasis, kuris išliko iki šių dienų: išsaugota ne tik autentiška interjero įranga, puošyba, bet ir daugelis elementų (baldai, indai). Tai daro šį objektą unikalų ir vienintelį kompleksiškai išlikusį valgomojo interjerą Lietuvos dvaruose.Atlikti Rokiškio urbanistiniai, dvaro ansamblio ir parko istoriniai bei menotyriniai tyrimai leidžia gilintis į siauresnius aspektus. Taigi, nors puikiai žinomo objekto - Rokiškio dvaro rūmų - architektūra nagrinėta, tačiau unikalaus valgomojo bei jo ankstesnio XIX a. pirmtako atskiro tyrimo nėra. Todėl ši studija turėtų užpildyti spragą ir papildytų kitus panašius gyvenamųjų pastatų tyrimus, kuriuose analizuojama dvarų gyvenamųjų namų planinė-funkcinė struktūra bei puošyba. [Iš Įvado]

ENThe history of the dining room as a separate specialized room for dining only is quite short. Although the first dining rooms in Europe date back to the 17th century, they became more widespread only in the 18th century. According to current available data, the construction of the first dining rooms in Lithuania began also in the 18th century, during the reign of August III (1696-1763). The first dining rooms were equipped in the previously built palace of nobles of the Grand Duchy of Lithuania (hereinafter – Lithuania), and in the last quarter of the 18th century, intensive construction of a new house began, in which new principles of room planning were already applied with a planned place for a dining room. This study analyzes the case of the development of the dining room interior of one Lithuanian manor house - Rokiškis Manor House - at the beginning of the 19th century - the beginning of the 20th century. Although a relatively short period of time is discussed, it has been marked by important developments. A separate room called sala was already planned in the palace of Rokiškis manor, built by Ignacy Tyzenhaus (1760-1822) in 1801, the location of which did not change until 1905, when the house was reconstructed by Jan Aleksander Przezdziecki (1877-1944), a great-great-grandson of I. Tyzenhaus. The constructions carried out by the owners of these two Rokiškis manors forced the book to be divided into two parts, therefore the first one will examine as to whether the sala of the classicist manor was a dining room.In the second part, there are far fewer riddles, the dining room built at the beginning of the 20th century, which has survived to the present day, will be analyzed: not only the authentic interior equipment, decoration, but also many elements (furniture, dishes) that have been preserved. This makes this object unique and the only interior of the dining room in a Lithuanian manor fully preserved. The urban’, historical and art research of Rokiškis manor ensemble4 and the park’ allows us to delve into narrower aspects. Thus, although the architecture of the well-known object - the Rokiškis Manor House - has been studied, there is no separate study of the unique dining room and its previous predecessor of the 19th century. Therefore, this study should fill the gap and complement other similar studies of residential buildings, which analyze the planned-functional structure6 and decoration of manor houses. [From the publication]