Darbuotojų saviorganizacijos dirbant nuotoliniu būdu analizė Lietuvos organizacijose

LTŠių dienų situacija ir darbo rinka yra unikalios, dėka sparčios informacinių technologijų plėtros, nuotoliniu būdu pastaraisiais metais dirba didžiausias skaičius darbuotojų. Tyrimuose matoma, kad pandemijos piko metu Lietuvoje nuotoliu dirbo vidutiniškai 40 proc. darbuotojų, šis skaičius išaugo nuo vos 13 proc., kurie buvo 2017 m. (Stankevičienė ir Grincevičienė, 2021). Tačiau vos prieš ketverius metus mažai kas galėjo pagalvoti, kad darbuotojai įpras prie nuotolinio darbo bei įgyto didesnio savarankiškumo. 2019 m. prasidėjus Covid-19 pandemijai didelė dalis darbo rinkos buvo priversta išmokti dirbti nuotoliniu būdu, nes tai buvo vienintelis saugus darbo organizavimo būdas norint apsaugoti aplinkinius ir neleisti virusui plisti. Tuo pačiu, tai buvo labai naudinga organizacijoms, kurios planavo darbuotojus skatinti dirbti nuotoliu ar hibridiniu būdu, nes aplinkybėse, kuriose nėra kito pasirinkimo, esi priverstas išmokti dirbti tokiu būdu, kokį lemia aplinkos sąlygos. Saviorganizacija iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti gana paprasta ir paplitusi darbo organizavimo forma, kuri turėtų būti išsamiai analizuota moksliniuose darbuose, tačiau, atliekant literatūros analizę, pastebėta, jog yra priešingai. Saviorganizacija dažniau aprašoma ir minima kalbant apie biologinius veiksmus ir retai – kalbant apie asmenų ir darbuotojų veiksmų saviorganizaciją. Todėl, tik nedaugelis mokslininkų saviorganizaciją sieja su nuotoliniu darbu, tačiau esama tokių straipsnių, kurie aptariami šiame darbe – Stankevičienė ir Grincevičienė (2021), Acienė (2020), Tavares (2017), Eseryel, Crowston ir Heckman (2020), Žukova ir Širokaja (2021).Darbuotojas savo veiklų saviorganizacija turi užsiimti nuo savarankiško rutininių darbų organizavimo, planavimo, sprendimų priėmimo iki savo individualių poreikių paisymo, nes, dirbant nuotoliniu būdu, daliai žmonių sudėtinga nubrėžti tikslias ribas tarp asmeninio gyvenimo ir darbo, ir šis skirstymas vargina. Tačiau saviorganizacija turi labai daug patrauklių savybių: darbuotojai turi daugiau individualumo, savarankiškumo ir organizacijos lygmens sprendimų priėmimo galių, kurias neretai darbuotojai vertina labai pozityviai ir kaip didelį privalumą darbinėje veikloje. Šiame darbe siekiama išanalizuoti darbuotojų nuotolinio darbo ir saviorganizacijos ypatybes Lietuvos organizacijose. Nustatyti ar tikrai darbuotojai užsiima saviorganizacija dirbant distanciniu būdu, nes literatūroje šios sritys labai retai analizuojamos kartu ir įvardinamos jų sąsajos. Taip pat, pateikti išvadas šia tema, bei rekomendacijas organizacijoms siekiančioms paskatinti darbuotojus tuo užsiimti. Darbo tikslas – išanalizuoti darbuotojų saviorganizaciją dirbant nuotoliniu būdu Lietuvos organizacijose. Darbo objektas – Lietuvos organizacijų darbuotojų saviorganizacija dirbant nuotoliniu būdu. Tyrimo problema – darbuotojų galimybės saviorganizuotis dirbant nuotoliniu būdu Lietuvos organizacijose. [Iš Įvado]

ENThe article analyzes the self-organization of a teleworker that has spread around the world during a pandemic. The aim of this work is to determine whether employees are actually engaged in self-organization by working remotely. Keywords: remote work, employee self-organization, Lithuanian organizations, self-organization working remotely, teleworking. [From the publication]

• Klasterių Lietuvoje radimosi prielaidos: nuo neformalaus bendradarbiavimo iki jo įteisinimo / Kristina Grumadaitė, Giedrius Jucevičius. Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai. 2017, Nr. 77, p. 37-56.
• Nuotolinis darbas Lietuvoje: samprata, privalumai ir iššūkiai darbuotojams / Audronė Nakrošienė, Eglė Butkevičienė. Filosofija. Sociologija. 2016, t. 27, Nr. 4, p. 364-372.
• Socialinių tyrimų metodai : apklausa / Inga Gaižauskaitė, Svajonė Mikėnė. Vilnius : Mykolo Romerio universitetas, 2014. 284 p.