LTStraipsnyje nagrinėjama bažnytinių teismų proceso teisės ordo iudiciarius raida XII a. vid. – XIII a. pab. laikotarpiu. Žvelgdamas iš kaltinamojo teisės į tinkamą teismo procesą perspektyvos, autorius siekia atskleisti ordo iudiciarius formavimosi aplinkybes bei pagrindinius bruožus etapais, kuomet bažnyčios teismuose buvo taikomi skirtingi – rungimosi ir inkvizicinis – proceso modeliai. Autorius daro šias išvadas. Pirma, ordo iudiciarius atsiradimas ir dinamiškas vystymasis tiriamuoju laikotarpiu buvo susijęs su kardinaliais pokyčiais kanonų teisės jurisdikcijos posistemėje (bažnytinių teismų sistemos atsiradimu, ordalijų instituto nykimu, įnkvizicinio proceso modelio įtvirtinimu). Šių pokyčių diktuojamus iššūkius buvo pajėgi spręsti kanonistų (kartu su romanistais) plėtota teisės doktrina, tapusi pagrindiniu ordo iudiciarius teisės šaltiniu. Antra, Bažnyčios teismams taikant rungimosi proceso modelį susiformavo pamatiniai ordo iudiciarius principai, daugiausia skirti kaltinamojo procesinėms garantijoms įtvirtinti. Vis dėlto kaltinamojo teisė į tinkamą teismo procesą išliko trapi, nes iki pat XIII a. vid. ordo iudiciarius buvo siejama su pozityviąja teise (kurią galima keisti).Trečia, Bažnyčios teismams pradėjus taikyti inkvizicinio proceso modelį, kanonistai permąstė ordo iudiciarius kilmės pagrindus ir XIII a. antrojoje pusėje pamatinius jos principus pradėjo sieti su neatimama prigimtine teise (ius naturale). Tai leido užtikrinti, kad net ir išskirtinių bažnytinių nusikaltimų (crimina excepta, pvz., erezijų) bylose būtų reikalaujama paisyti minimalių kaltinamajam ordo iudiciarius numatytų procesinių garantijų. Pagrindiniai žodžiai: ordo iudiciarius, bažnytinio proceso teisė, kanonų teisė, romėnų teisė. [Iš leidinio]
ENThe paper examines the development of the Church‘s procedure law ordo iudiciarius in the period from the middle of the 12th century to the end of the 13th century. By looking from the perspective of the defendant’s right to a due process, the author aims to reveal the circumstances for the formation of ordo iudiciarius and its main features in stages when the opposing procedure models (accusatorial and inquisitorial) were being applied in the Church courts. The author draws the following conclusions. First, the emergence and dynamic development of ordo iudiciarius during the research period was interrelated to radical changes in the jurisdiction subsystem of Canon Law (the emergence of the ecclesiastical court system, the demise of the ordeals, the establishment of the inquisitorial process model). The legal doctrine developed by the canonists (together with the Romanists) was able to solve the challenges dictated by these changes and became the main source of law for the development of ordo iudiciarius. Second, when the Church courts applied the accusatorial process model, the fundamental principles of ordo iudiciarius were formed, mainly aimed at establishing the procedural guarantees of the defendant. However, the defendant’s right to a proper trial remained fragile, since, until the middle of the 13th century, ordo iudiciarius was associated with positive law (which can be changed).Third, when the Church courts began to apply the model of the inquisitorial process, the canonists reconsidered the origins of ordo iudiciarius and, during the second half of the 13th century, its fundamental principles began to be associated with inalienable natural law (ius naturale). This made it possible to substantiate the requirement that even in cases of exceptional ecclesiastical crimes (crimina excepta, e.g., heresies), the minimum procedural guarantees that are provided by the ordo iudiciarius to the defendant shall be secured. Keywords: ordo iudiciarius, Church’s procedural law, Canon Law, Roman Law. [From the publication]