Su meile ir ilgesiu parašyti atsiminimai : recenzija

LTRūpestingai parengta atsiminimų apie Ireną Veisaitę (1928–2020) knyga išleista labai greitai, praėjus vos porai metų nuo pagrindinės knygos herojės mirties. Tai, be abejo, pirmiausia susiję su ypatinga Veisaitės asmenybe, su tuo, kiek ištikimų kolegų, draugų, mokinių ji turėjo. Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje Veisaitė pristatoma kaip literatūrologė, teatrologė. Atsiminimų knygos sudarytoja Reda Pabarčienė pirmiausia pasako „pedagogė“. Ir iš tiesų Veisaitę iki šiol prisimena daug dėkingų, kaip ir pati knygos sudarytoja, buvusių jos studentų tuometiniame Vilniaus pedagoginiame institute, nemažai jų atsiminimų spausdinama ir šioje knygoje. Paskui jau Pabarčienė išvardija dar keliolika ne mažiau svarbių Veisaitės veiklos sričių: teatro kritikė, Atviros Lietuvos Fondo spiritus movens, Thomo Manno kultūros centro kuratoriumo vadovė ir narė, įvairių iniciatyvų autorė, žmonių ir kultūrų tarpininkė. Visos veiklos, gyvenimo sritys plačiau ar ne taip detaliai knygoje aprėpiamos, taip išryškinant Veisaitės asmenybės branduolį. Aišku, žmogaus atmintis ne tik atkuria, bet ir perkuria, kai ką visam laikui ištrina, o kai kurias detales išryškina. Tai, kad atsiminimai rinkti operatyviai, kad atsimenančių yra daug, leidžia tikėtis autentiško buvusių įvykių paveikslo knygoje. Visų knygos temų neišvardinsi: vieno žmogaus likimas, įvairios patirtys, kaltė ir atleidimas, traumos, teatras, meilė, literatūra, artimų žmonių bendravimas, pasaulio kultūros ir jų giluminiai ryšiai. [Iš teksto, p. 158]