Literatūros kanono dirbtuves aplankius : recenzija

LTPo ilgo kolektyvinio darbo (seminarų, diskusijų ir konferencijų pranešimų) LLTI kolegos išleido stambų veikalą "Lietuvių literatūros kanono dirbtuvės: XIX a. pabaiga – XX a. pirma pusė", skirtą literatūros kanono susiformavimui nuo XIX a. draudžiamosios spaudos iki sovietinės okupacijos laiko. Nors XIX–XX a. pirmos pusės lietuvių literatūros laikotarpis yra nuodugniai ištyrinėtas, tačiau apie tai, kaip jame formavosi literatūros kanonas, darbų dar nebuvo. Taigi knyga sukelia daug lūkesčių ir vilčių. Kaip geriausi lietuvių literatūros kūriniai buvo pamatyti ir įvertinti kuriantis moderniai tautai? Kokios knygos sutelkė lietuvių bendruomenę ir ugdė jos tautinį sąmoningumą ir estetinį skonį? Kokios ideologijos ir estetiniai skoniai konfliktavo ir kas juos sutaikė, kaupiant į vieną vietą nacionalinį palikimą? Vis dėlto konkretesnio atsakymo į kai kuriuos klausimus dar nerasime, nes kanonas, monografijoje teoriškai apibrėžtas kaip „įvairių institucijų formuojamas, atviras ir nuolat kintantis tekstų ir autorių korpusas“ (12 p.), knygoje praktiškai tiriamas tik kaip jį formuojančių socialinių veiksnių ir kultūrinės atminties kintantis procesas, kurį sudaro laiškai, mokyklų vadovėliai, antologijos, recenzijos, žurnalai ir leidyklos, premijos ir rašytojų minėjimai ir t. t.). Monografijos autoriai tirdami, kas ir kaip pradėjo kaupti lietuvių literatūros kanoną, aptarė jį kaip besiformuojančios moderniosios lietuvių visuomenės tam tikrą kapitalo formą. Jų tekstai mus panardina į spalvingą literatūrinį gyvenimą, pateikdami įdomiausių faktų ir faktelių, paveikusių geriausių literatūros kūrinių atranką ir paklausą. [Iš teksto, p. 130]