LTStraipsnyje nagrinėjama, kaip Rusijos imperijos valdymo struktūroje atsirado ir buvo panaudota moderni taikos tarpininko pareigybė, kurios idėja buvo nusižiūrėta iš Vakarų valstybėse veikusio trečiųjų teismo. Atskleidžiamas taikos tarpininko vaidmuo administruojant ir pertvarkant pobaudžiavinį kaimą Vilniaus, Kauno ir Gardino gubernijose. Išskiriami taikos tarpininkų veiklos etapai: 1861–1862 m., kai pobaudžiaviniame kaime tvarkėsi taikos tarpininkais parinkti vietiniai dvarininkai, ir laikas po 1863–1864 m. sukilimo, kai juos pakeitusius rusų kilmės taikos tarpininkus mėginta paversti kaimo rusinimo įrankiu. Analizė atskleidė taikos tarpininkų veiklos savarankiškumą, tapdavusį konfliktų su gubernijų valdžia, policinėmis ir karinėmis struktūromis priežastimi. Reikšminiai žodžiai: baudžiavos panaikinimas, taikos tarpininkas, dvarininkas, ūkininkas, vietinė administracija, konfliktas. [Iš leidinio]
ENThe article examines how the modern position of the peace arbitrator, the idea of which was borrowed from the ‘court of arbitration’ functioning in the Western world, emerged and was used in the governance structure of the Russian Empire. It reveals the role of the peace arbitrator in the administration and transformation of the postserfdom village in the governorates of Vilnius, Kaunas, and Hrodna. The following stages in the activities of peace arbitrators are distinguished: (1) 1861–1862, when local landowners chosen as peace arbitrators managed the postserfdom village, and (2) the time after the 1863–1864 uprising, when attempts were made to turn the Russian peace arbitrators, who had replaced the landowners in this role, into a tool of the Russification of the village. The analysis reveals the independence of the activities of peace arbitrators, which used to cause conflicts with the governorate authorities, police, and military structures. Keywords: abolition of serfdom, peace arbitrator, landowner, farmer, local authorities, conflict. [From the publication]