Vaikystės fenomeno pedagoginės rekonstrukcijos : disertacija

LTIstorinio-kultūrinio požiūrio į vaikystę stoka socialiniuose moksluose sąlygojo jos, kaip nepakankamai reikšmingos visuomenės kultūros procesuose reiškinio, sampratas. Šis interpretavimas perėjo ir į pedagogiką, todėl vaikystė joje dažnai yra grindžiama mitologizuotomis sampratomis, kurių pagrindą sudaro “archetipai”, kaip praeityje buvę vaizdiniai, dabar netekę savo ankstesnio turinio. Tačiau būtent jie ir tampa suaugusiems tam tikrais jų “vidinės kontrolės mechanizmais” bendraujant su vaikais. Fenomenologinė vaikystės samprata įprasmina pedagogų (kaip suaugusių) sąveiką su vaikyste, per kurios pedagogines rekonstrukcijas ji vėl įgyja naujų reikšmių. Dėl to įmanoma keisti pedagogų požiūrį į ugdymą vaikystėje, kaip turtingą šiuolaikinėmis pedagoginėmis prasmėmis procesą, ir į vaikystę, kaip visavertį žmogaus gyvenimo periodą. Vaikystės fenomeno pedagoginės rekonstrukcijos reikalauja fenomenografinio (kokybinio) jos raiškos tyrimo ugdymo praktikoje. Fenomenologinis tyrimas iš esmės yra kitoks nei tradicinis. Tiriant turėtų būti atsisakoma kiekybinių interpretacijų, o pereinama prie kokybinių. Toks tyrimas panašėja į etnokultūrinius tyrimus, kai suaugusių kultūra tiriama jiems sąveikaujant su vaikų kultūra. Šis tyrimas atskleidžia vaikystės fenomeno prasminį pedagoginį kontekstą, kuriuo yra grindžiamas ugdymas vaikams reikšmingomis jų patirties susidarymo situacijomis. Vaikystės fenomenografinio tyrimo interpretacijos padeda ugdymo praktikoje plėtoti vaikystės fenomeno pedagoginių rekonstrukcijų metakontekstą. Vaikystės fenomeno pedagoginių rekonstrukcijų tyrimas patvirtino prielaidą, kad būtina plėtoti šią kryptį pedagogikoje tiek teoriniu, tiek ir taikomuoju aspektais kaip atitinkančią nūdienos demokratinės kultūros vertybes vaikų ugdymo procesuose. [Iš leidinio]

ENThe postmodern period emphasized the identity of a person as a social individual with a psycho-genetic nature and cultural surroundings. In the background of these conceptions, the first stage of a person’s life – childhood – is becoming increasingly more important. The dissertation investigates the meta-context of childhood phenomenon and its reconstructions in development theory and practice. The methodological basis of research is comprised by the constructivism theory, which orients towards cognition of the world through the sense of reality, which involves in itself constructive–reconstructing thinking and the corresponding interaction with the reality of development. In the first section, the essence of phenomenology as a science based upon a human being’s direct experience is revealed; childhood phenomenon is defined as an area of cognition beyond the abstract world cognition borders. In the subsequent chapters, a general description of the childhood period is presented as well as the nature of childhood conception distortions; conceptions of an “imperfect” and “perfect” childhood are distinguished. In the final chapter, methodological bases of phenomenological research are presented; the course of research is described and results are interpreted. The research showed how the substantiation of childhood as a phenomenon helps to disclose its essence. In pedagogy, approaches to childhood vary from its general description as a specific period of a human being’s life while predicating it on psycho-genetic particularities, to the “imperfection” of childhood as a matter-of-course characteristic. When perceiving childhood, its specificity is stressed and, thus, its inadequacy, when compared with the maturity of an adult. The lack of a historical-cultural approach to childhood determined undervaluation of its conception in the societal culture processes. [From the publication]

• Bedarbių profesinis mokymas aukštojoje mokykloje : strateginis aspektas / Loreta Rupeikienė. Mokslas ir edukaciniai procesai. 2007, Nr. 1 (3), p. 49-76.
• Lietuvos švietimo reforma : ikimokyklinio ugdymo turinio ir pedagoginių technologijų kaita 1988-2008 m. / Ona Monkevičienė. Mokytojų ugdymas. 2009, Nr. 12, p. 104-120.
• Vadovavimas pradinės ir pagrindinės mokyklos perimamumui: strateginis aspektas / Rūta Marija Andriekienė, Liana Žilinskienė. Tiltai. Priedas. 2003, Nr. 17, p. 21-31.
• Žaidimas kaip vaiko dorinių vertybių ugdymo veiksnys ikimokykliniame amžiuje / Placida Jasiūnaitė. Jaunųjų mokslininkų darbai. 2023, Nr. 53, p. 8-19.