Vytauto Bacevičiaus vargonų kūrybos modernizmas - prieštaravimų amžiaus jungtis

LTVytautas Bacevičius (1905–1970) - unikalus laiko proveržio reiškinys lietuvių XX a. muzikoje. Ieškodamas atitinkamos garsinės erdvės savo vizijoms, Bacevičius atsigręžė į vargonus, sukurdamas ir pirmąją lietuvių vargonų modernizmo „mokyklą“ (Antras žodis op. 21, Lietuviškos giesmės op. 22, „Putinėli raudonasai“ Nr. 1, „Ir atlėkė sakalėlis“ Nr. 2, „Legierezza“ op. 23, „Gedulingas maršas“ op. 24, Miniatiūra op. 25, „Jūros poema“ op. 26). Didžiausias ir moderniškiausiai išvystytas kūrinys „Jūros poema“. Čia atsiveria garso masės modeliavimo naujovės: stichijos kulminacinis instinktas, gelmių atsivėrimai, bosų virpėjimo paslaptys ir žvaigždynų „choralai“, mėnulio šviesos atsispindėjimo vandenų paviršiuose balsai, jų unikalios spalvos ir fonai. „Jūros poema“ yra net ir šiems laikams itin modernus vargonų repertuaro opusas, kurį atlikėjas gali savotiškai modeliuoti, jam čia suteikiamas laisvės ir laiko begalybės pojūtis. Emigracijoje V. Bacevičius išvystė kosminės muzikos idėją - „Kosminė poema“ fortepijonui (1959), Simfonija Nr. 6 Cosmique (1960) ir Rayons cosmiques (1963) vargonams. „Kosmoso spinduliai“ atskleidžia ir naują vargonų ekspresiją, struktūralistinį, išgrynintą segmentinį formos vystymą. Koncentruotas begalybės nenuspėjamumo atspindys, judėjimas spirale, grindžiama tuo pačiu šviesos – tamsos maksimalistiniu dvasinės iškrovos principu, suteikiančiu dar struktūriškesnį nenuspėjamos begalybės pulsą, įamžintą muzikos formoje. „Kosmoso spinduliai“ tapo V. Bacevičiaus kūrybos esencija vargonais, šuoliu per laiko sutemas, kurias gali įveikti tik spindulys, egzistuojantis tiltu virš bedugnės. Toks ir V. Bacevičiaus vaidmuo naujai pasitelkiant vargonus lietuvių muzikoje. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Modernizmas; Vargonų muzika.

ENVytautas Bacevičius (1905–1970) is a unique time breakthrough phenomenon in Lithuanian XX c. music. By looking for a specific sonic space for his visions, Bacevičius turned towards organs and created the first Lithuanian modernist organ school: “Second word” [Antras žodis] op. 21, “Lithuanian psalms” [Lietuviškos giesmės] op. 22, “Putinėli raudonasai“ Nr. 1, „Ir atlėkė sakalėlis“ Nr. 2, „Legierezza“ op. 23, “Funeral march” [Gedulingas maršas] op. 24, “Miniature” [Miniatiūra] op. 25, “Sea poem” [Jūros poema] op. 26). The biggest and most modernistically developed piece is “Sea poem”. Here, one observes sound mass modeling innovations: culminating instinct of elements, revelations of depths, secrets of bass vibrations, and stellar quires, voices of moonshine reflections in the surface of water, their unique colors and backgrounds. Even today, “Sea poem” is a particularly modern opus of organ repertoire. In emigration, V. Bacevičius developed the idea of cosmic music: “A Cosmic poem” [Kosminė poema] for a fortepiano (1959), Symphony No. 6 “Cosmic” [Cosmique] (1960) and “Cosmic rays” [Rayons cosmiques] (1963) for organs. “Cosmic rays” also reveals a new expression of organs, structuralistic, purified development of form in segments. A concentrated reflection of unpredictable infinity, spiral movement – they are based on the same, light-darkness maximum spiritual discharge principle, which goes on to set even more structural pulse of unpredictable infinity immortalized in the form of music. “Cosmic rays” became essential piece of V. Bacevičius’ creative work for organs, a jump through the dusk of time, which can be crossed only by a ray spanning a bridge over the abyss.