Vilnius, miestas arčiausia širdies

LTMan, gimusiai Lietuvoje, prie Rytprūsių sienos, užaugintai prie latviškosios Baltijos, pirmas numylėtas miestas pakeliui į pasaulį buvo Vilnius. To Vilniaus ilgėjosi širdis, kai 1919 metais atėjo žinia, kad jis grįžo Lenkijai, kad buvo įkurtas Stepono Batoro universitetas su pirmuoju iš mūsų aukštųjų mokyklų Dailiųjų menų skyriumi, vadovaujamu garsiojo Ruščico (Ferdynand Ruszczyc). Štai tada po dvi dienas trukusios kelionės iš Varšuvos pasiekiau šį miestą, trokšdama rasti savą takelį, vedantį į lauktą tikrąjį gyvenimą, kuris buvo dar tik beprasidedąs. Tuo metu dar nežinojau, kokie burtai ir įvairiopi ryšiai susies su šiuo miestu, - kaip su vaikystės žeme ir pirmą kartą pamatytu dangumi. Norėčiau rašyti apie šį miestą, tik vis nesiryžtu, bijau, ar surasiu tinkamų žodžių ir gaidų, kad perteikčiau garsus ir melodijas, kuriomis jisai skamba. Ir dar - XX amžiuje sunku rašyti apie Vilnių niekam nesukeliant skausmo; tai dėl konfliktų tarp kelių tautų, kurios įvairiais istorijos laikotarpiais buvo apgyvenusios šią žemę ir laikė ją sava. Nenoriu ir nemokėčiau parašyti miesto ar kurios nors jo epochos istorijos; noriu pateikti tik vaizdų, minčių ir prisiminimų, nenumaldomai slenkančių prieš akis, ypač dabar, per karą, kai sprendžiasi tautų likimai. Noriu pažvelgti į Vilnių iš naujo, apžiūrėti seniai matytus kampelius, užsukti į rečiau lankytas bažnyčias ir kiemelius, pasikalbėti su sutiktais žmonėmis, tarsi virš miesto ūmai būtų pakibusi grėsmė; tarsi su kiekviena šventove, su kiekvienu mūru ir bokštu reikėtų atsisveikinti, išsiskirti ir iškeliauti į nežinią. [Autorės tekstas]