LTKnygoje bandoma atsakyti i klausimą, kokį poveikį senajai literatūrai ir kultūrai turėjo vaizdingosios retorinės kalbos (genus demonstrativum). Tyrinėjimai apima Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudėtinę Abiejų Tautų Respublikos dalį, kurioje susidūrė kelių kultūrų, kalbų ir tikėjimų modeliai. Pirmame skyriuje aptarta dabartinė pagiriamosios literatūros tyrinėjimų būklė, išanalizuos šio literatūros žanro menkinimo ir ideologizavimo tendencijos poromantinio laikotarpio autorių darbuose bei bandymas jį reabilituoti XX amžiuje. Antrame skyriuje apibrėžti svarbiausi terminai, kuriuos vartojo retoriai rašydami apie pagiriamąją literatūrą. Panegiriniai kūriniai skirstomi atsižvelgiant į jų funkciją. Trečiame ir ketvirtame skyriuje aptarta senovės Graikijos ir Romos bei Naujųjų laikų Europos panegirikos teorija. Daugiausia dėmesio skirta penkiems autoriams: Aristoteliui, Ciceronui, Kvintilianui, Priscijanui iš Cezarėjos ir J. C. Scaligeriui. Išskirtos trys retorinių kalbų rūšys, tarp jų genus demonstrativum bei jo atmainos, aptarta panegirikos topika. Svarbiausiais, autoriaus nuomone, laikytini panegirinės kalbos autoriaus etoso, kūrinio genologijos ir elokucijos klausimai. Penktame skyriuje išnagrinėta pagiriamosios literatūros įtaka Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūrai, aptartos panegirinių kūrinių atsiradimo sąlygos, jų perteikimo būdai bei panegirikų vaidmuo klientinių ryšių palaikymui Lietuvoje. Pabrėžtas jėzuitų vaidmuo. Tiek Vilniaus Akademijoje, tiek ir kitose jėzuitams priklausančiose kolegijose sukurta didžioji dalis to meto panegirikų, ypač spausdintų. Šiame skyriuje atkreiptas dėmesys į socialinę pagiriamosios literatūros funkciją. Menas sakyti pagiriamąsias kalbas laikytas viena svarbiausių sąlygų užimti tam tikrą padėtį bajoriškoje visuomenėje.Be to, šis sugebėjimas atspindėjo specifinį santykį su tikrove, nusakomą dorybės-ydos, pagyrimo-papeikimo kategorijomis, pasitelkus retorinę topiką. Čia akcentuojama stipri klientinių santykių ašį įtaka Lietuvos panegirinės literatūros raidai. Saitai jungiantys jėzuitų kolegijas ir jas globojančias didikų gimines lėmė XVII a. panegirikų institucinę priklausomybę. Šeštasis skyrius pavadintas “Pagyrimo teorija Lietuvoje XVII-XVIII a.” Aptarus šaltinius, genus demonstrativum vietą tarp jų, pateikta genus demontrativum definicija, objektas, tikslai, tinkamumo principas, išnagrinėti stiliaus pasirinkimo ir amplifikacijos klausimai. Atskirai aptartos įvairios nuomonės susijusios su panegirinių kūrinių priklausomybe. Kituose penkiuose skyriuose aptartos pagrindinės panegirikos kryptys LDK. Daugiausia dėmesio skirta spausdintoms panegirikoms, kurios traktuojamos kaip atskiras pagiriamasis kūrinys (arba tekstų antologija skirta vienai kokiai nors temai), kurio paskirtis buvo iškelti herojaus dorybes ir nuopelnus. Panegirikoms priklausė įvairių žanrų kūriniai: epinė poema, elegijas, kalba; dažnai juose būdavo panaudojamos skirtingos raiškos formas.Svarbiausių žanrų: elegijų, epo, emblemos vaidmuo ir forma aptarti darbo pabaigoje. Tame pačiame skyriuje kalbama apie laidotuvių pamokslus, kuriuose nemažai būdavo panegirizmo. Šeštame skyriuje aptarta XVII a. pirmosios pusės spausdintų panegirikų raida. Būdingais “naujosios” panegirikos bruožais tapo žanrinis sinkretizmas, vaizduojamojo meno ir žodžio sintezė, stiliaus ir formos eksperimentai. Palaipsniui atsisakyta senųjų autorių imitavimo, pereinama prie “rungtyniavimo, varžymosi” su jais arba prieštaravimo. Dėl to lotyniškoji poezija ir proza atitrūko nuo savo antikinių šaknų, išsisėmė lotynų literatūrinės kalbos atgaivinimo galimybės. Tuo tarpu formos eksperimentai lenkiškoje poezijoje inspiravo vėlesnių laikų literatūrą. Priede pateikti rankraštinių retorikos ir poezijos traktatų fragmentai bei bibliografinės rodyklės - tokiu būdu bandoma išsaugoti, priminti senuosius tekstus. [Iš leidinio]
ENThe aim of the book is to answer the question of the significance to the early literary culture of Lithuania of the rhetorical genus demonstrativum. The region studied, the Grand Duchy of Lithuania, was a component part of the joint state of Poland-Lithuania, and a territory where several cultural models, linguistic systems, and religion were in contact with each other. The first chapter presents a discussion of the research conducted hitherto on laudatory literature. I have shown the process of degradation to which this branch of letters was subjected by Post-Romantic scholars, and the 20th-century attempts to rehabilitate the concept of the panegyric. In my second chapter I define the principal terms used by rhetoricians to write about laudatory literature. I have classified laudatory works largely on the basis of the function which these historic texts performed. Chapters three and four contain an account of the theory of laudation in ancient Greece and Rome, and also in modern Europe. I concentrate on five authors: Aristotle, Cicero, Quintilian, Priscian of Caesarea, and Julius C. Scaliger. I subdivide rhetorical texts into three genres, including the genus demonstrativum and its modifications; and I discuss the topoi of laudation. I found questions concerning the ethos of the panegyrical speaker and the problems of origins and elocution relevant issues. Chapter five presents the significance of laudatory literature in the culture of the Grand Duchy of Lithuania. I describe the conditions in which panegyrics were created, the ways in which they were disseminated, and their place in the Lithuanian system of clientage. I emphasise the role played by the Jesuit Order. Most of the contemporary panegyrics, the majority of which were published, were penned in the Academy and other colleges run by the Jesuits of Lithuania.In this chapter I also address the function of socialisation played by panegyrical literature. The ability to deliver a speech in praise of someone or something was one of the essential social skills among the nobility and gentry. Moreover it was also a critical factor in the way reality was perceived: in terms of virtue and vice, praise and censure, and by means of the laudatory topoi. The strong impact of cliental relations on the structure of Lithuanian panegyrical literature proved highly relevant. In the 17th century the links between the Jesuit colleges and their aristocratic patrons “institutionalised” the panegyric. Chapter six is entitled ‘The theory of laudation in 17th-18th- century Lithuania.’ In it I discuss the sources of the genus demonstrativum and the role it plays in them, and then go on to present its definition, subject, aim, the role in it of the category of appropriateness, recommended style, and matters concerning amplification. I devote separate attention to the interpretation of the various opinions held on the subject of disposition in works of laudation. The book’s last five chapters give an account of the main trends in panegyric writing in the Grand Duchy of Lithuania. The first to be considered is the printed panegyric, defined as an independent laudatory work (or anthology of works on the same subject), the purpose of which is to demonstrate the virtues and achievements of the person praised. Panegyrics came in a variety of generic forms, e.g. epic poems, elogia, speeches, and would often combine a number of different modes of expression within a single work. The final parts of the book show the role and forms of the principal panegyric genres, the elogium, the epic, and the emblem. An extensive chapter on eulogising homiletics, especially funerary sermons, is also to be found at the end of the book.An important phenomenon presented in this chapter is the transformation which occurred in printed panegyrics in the early 17th century. A characteristic feature of the ‘new’ panegyrics was their generic syncretism, their tendency to combine the visual and verbal art-forms, and to experiment with style and structure. A gradual moving away from the imitation of the Classical authors may be observed, in favour of emulation, or even outright defiance, of their accomplishments. In the Latin poetry and prose this led to a severing off from the Classical roots and consequently to the exhaustion of the literary language’s potential for renewal. On the other hand the formal experiments manifest in the Polish-language poetry would provide inspiration for the literature of subsequent times. The supplement at the end of the book contains a collection of passages cited from manuscript treatises on rhetorics and poetry, and a bibliography. Its purpose is to provide a record of some of these forgotten texts and make them more accessible to modern readers. [From the publication]