The Late Roman period Baitai cemetery as a source for interpreting cultural processes in the Baltic region

LTKnyga skirta visapusiškai publikuoti ir analizuoti, interpretuoti medžiagą iš Baitų kapinyno, kuri buvo sukaupta autorės archeologinių tyrimų metu 1989, 1990, 1991, 1993,1995, 1997, 2001, 2002, 2003 metais. Šis kapiny-nas yra ant kairiojo Minijos upės kranto, Baitų / Baičių kaime, Dovilų seniūnijoje, Klaipėdos rajone. Istoriškai arealas priklausė šiauriniam Rytų Prūsijos pakraščiui, o kaimas vokiškai vadinosi Baiten. Kapinyno pavadinimas pagal senąją kaimo vardo Baitai versiją buvo pasirinktas neatsitiktinai. Tokią lietuvišką versiją patvirtino Elzė Giedraitė-Juodelienė (gimusi 1921 m.), aplankiusi kasinėjimus 1990 metais. Baitų vardo versija taip pat pateikiama XX a. pirmosios pusės lietuviškose publikacijose, tuo metu, kai kraštas buvo apgyvendin-tas lietuvininkų kilmės žmonių. Baitų kapinyną 1891,1892,1896 metais lankė ir tyrinėjo Karaliaučiaus universiteto profesorius ir Prūsijos Senovės draugijos pirmininkas Adalbertas Bezzenbergeris (BEZZENBERGER 1893), taip pat šiuo laikotarpiu mėgėjiškai kasinėjo gimnazistas iš Klaipėdos Erichas Scheu. Trumpa A. Bezzenbergerio publikacija (1900b) nepapildyta radinių piešiniais, tačiau iš teksto ir brėžinio galima sužinoti, kad kasinėjimai apėmė daugiau kaip 100 m2 plotą, kapai buvo apjuosti apardytais akmenų vainikais, o kapinyno plotas buvęs pažeistas XIX a. iškastų bulviarūsių. 1986 m. Mokslinės metodinės kultūros paminklų apsaugos tarybos (MMT) archeologų dėka buvo imtasi saugoti Baitų kapinyno teritoriją, kuri buvo išskirta iš kolūkio „Raudonoji žvaigždė“ naudmenų. Ji buvo nustatyta pagal A. Bezzenbergerio publikuotą situacijos planelį su pažymėta raide G (Graberfeld).1989 metų kasinėjimų užduotis (MLIM ekspedicija, vadovė R. Banytė-Rowell) buvo lokalizuoti centrinę kapinyno dalį, o vėlesniais metais jo arealas buvo tikslinamas. Archeologiniai tyrinėjimai atskleidė, kad kapinynas plyti ir į šiaurę nuo buvusių kolūkio fermų, kalvelės viršūnėje. Baitų kapinynas priklauso Vakarų Lietuvos kapinynų su akmenų vainikais kultūrinei sričiai, kuri išskiriama romėniškojo laikotarpio - ankstyvojo tautų kraustymosi laikotarpio medžiagoje. Ši sritis Rytų Prūsijos archeologijoje pagal C. Engelio koncepciją XX a. pirmojoje pusėje buvo siejama su šiaurine vadinamosios Memelkultur dalimi. Pietinė Memelkultur dalis siejama su šiandienine Nemuno žemupio kapinynų sritimi, kuriai nebūdingos sudėtingos akmenų konstrukcijos, tačiau kiti laidosenos elementai (visų pirma, griautinis laidojimas), o ypač įkapių tipų įvairovė yra panaši į Vakarų Lietuvos kapinynų su akmenų vainikais. Knygos autorės tyrinėjimų 1990, 1991, 1993, 1995, 1997, 2001, 2002, 2003, 2006, 2007, skirtų įvertinti paminklo chronologiją ir teritoriją, bendra apimtis siekė 844.5 m2. Ne visos tyrinėjimų perkasos ir šurfai turėjo priešistorinių duomenų. Į pietus nuo buvusių kolūkio pastatų buvo rasta neaiškios paskirties struktūrų, tačiau nerasta radinių (11 perkasa, 2001); taip pat akmens amžiumi datuota viena ugniavietė (29 perkasa, 2007). Rytiniame kapinyno pakraštyje, perkasoje nr. 18, buvo atidengti neaiškūs žmonių veiklos pėdsakai, kurie pagal ugniavietės radiokarboninj tyrimą datuojami ikiromėniš- kuoju geležies amžiumi.Dar toliau į rytus, perkasoje nr. 22 (2006), buvo rastas sluoksnis, susijęs su vėlyvųjų viduramžių - ankstyvųjų moderniųjų laikų palikimu. Pastarieji duomenys knygoje neaptariami. Tuo tarpu titnaginiai dirbiniai, rasti kapinyno srityje, šioje knygoje yra publikuojami pagal vietą perkasoje ar kapo duobėje. Jie priklauso akmens amžiaus laikotarpiams. Titnaginės kolekcijos iš Baitų vertę ir chronologiją šios knygos priede aptarė T. Rimkus. Kapai buvo atidengti perkasose V60, 1-4, 6, 8-10 centrinėje kapinyno dalyje ir perkasose nr. 15, 16,19, greta buvusių kolūkio fermų šiaurinio pakraščio. Pastarųjų perkasų arealas įvardytas kaip pietinis-pietvakarinis. Baitų kapinyno tyrinėjimus finansavo arba juos rėmė Mažosios Lietuvos istorijos muziejus, Kultūros paveldo departamentas, Lietuvos nacionalinis muziejus. 1989-1991, 1993, 1995, 1997 metų radiniai saugomi Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje, o 2002 ir 2003 metų radiniai - Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Tyrinėjimų ataskaitos saugomos Kultūros paveldo departamente, Lietuvos istorijos instituto rankraštyne ir minėtuose muziejuose. Lauko tyrimo eigoje buvo tikslinamos Baitų kapinyno ribos. Šiuo metu nustatyta Baitų kapinyno (kodas 17175) apsaugos zoną sudaro 23 423 m2 teritorija, kuria supa 44 000 m2 vizualinės apsaugos zona. Knygoje publikuojami Baitų kapinyno kapai priklauso vėlyvajam romėniškajam laikotarpiui - sandūrai su ankstyvaisiais tautų kraustymosi laikais. Chronologija bus plačiai aptariama šiame tome, tačiau reikia pažymėti, kad kapinynas galėjo būti naudojamas ilgiau. Šią prielaidą remia atsitiktinis radinys - žalvarinė sagtis, patekusi per E. Scheu į Prūsijos muziejų (Prussia-Museum) Karaliaučiuje, kur saugota su inv. nr. 6555. Ją nupiešė latvių archeologas Felix Jakobsons. Piešinys liudija apie E fazei būdingą sagties tipą. [Iš leidinio]

ENThis book has a long prehistory. It began in 1989 when the author undertook her first excavations at Baitai cemetery. The analysis and publication of the material goes some way to make up for the damage done by the archaeologist who destroys the burials (s)he investigates. Studying the grave sets of an unknown deceased person is a way of restoring their individuality and revealing some of the characteristics of the local community, in order to compensate for the anonymity by which burials are numbered. The main aim of this book is to show the place of the Baitai community in the Late Roman Period against the background of the culture of the entire West Balt area and the cultural heritage of the various Baltic Sea regions. If the numbers of the Baitai graves are remembered and cited in the future as examples of particular units of grave goods that reflect the local traditions in the Lithuanian coastland and illustrate the impact of interregional communication, then perhaps the inevitable damage done by the archaeologist may be compensated for by her efforts to revive the people of Baitai almost 1,600 years later. [Publisher annotation]