Sostų karai. Dar sykį apie Sofiją Vytautaitę

LTNors po išsamaus Igno Jonyno darbo apie Vytauto šeimyną tyrinėtojai nerado naujų duomenų, iš esmės papildančių žinias apie vienintelę Vytauto palikuonę, Sofijos įvaizdis istoriografijoje nėra nusistovėjęs. Lietuvių istoriografijoje dėmesio jai beveik neskiriama. Tiesa, Edvardas Gudavičius savo „Lietuvos istorijoje" gana išsamiai aprašo Vytauto dukters sužadėtuvių kontekstą. Naujausios akademinės Lietuvos istorijos autorės mini Sofiją, tačiau tik LDK Rytų politikos kontekste. Rusų metraščiuose ir ankstyvesnėje istoriografijoje Vytautaitė vertinta gana prieštaringai. Vieni ją matė kaip gerą žmoną ir motiną, kuri rūpestingai tvarkė valdas ir sukaupė nemažą turtą, kiti laikė ambicinga našle, visomis priemonėmis siekusia išsaugoti sūnui sostą, o neretai vertino ir itin neigiamai: „Sofija buvo ne mažiau, o gal net daugiau valdinga, žiauri, godi ir kerštinga nei jos vyras, ji nekentė visų jo giminaičių ir matė juose priešus, kuriuos reikia naikinti su šaknimis". Naujesnėje rusų istoriografijoje pastebima tendencija atsisakyti „pikta lemiančios kunigaikštienės" vaizdinio ir kur kas objektyviau įvertinti Vytautaitės vietą Maskvos kunigaikštystėje, ypač - ilgamečiuose XV a. pirmosios pusės vidaus karuose. Šiame straipsnyje siekiama dar sykį aptarti Sofijos vaidmenį sudėtingų politinių XV a. 3-5 deš. įvykių sūkuryje, drauge iš naujo įvertinant, ar teisus buvo L. Jonynas, teigdamas, kad Vytauto duktė buvo „ne savo vyro kukli tarnaitė, ji ne tik jam lygi, bet ir stengiasi vadovauti politiniam Maskvos gyvenimui. Pilna energijos, ji visur pasirodo - ir rusų vidaus gyvenime, ir diplomatijoje". [Iš straipsnio, p. 7]

ENThe historiographical image of the only child of the Great Duke of Lithuania, Vytautas - his daughter Sophia - is not yet established, with known accounts about it being quite controversial. Nevertheless, almost all researchers agree that the influence she had on her son Vasily II, the Grand Prince of Moscow, was significant. The present article aims to once again discuss the image of Sophia in the wider maelstrom of complicated political events that took place in the 1420-40s. Therefore, focus is not only placed on her biography - much attention is also dedicated to the situation that arose in the Grand Duchy of Moscow following the death of Sophia's husband Vasily I in 1425. In addition to the influence of certain individuals, the wider context is analysed as well: the situation in the Golden Horde, the Great Duchy of Lithuania and certain Moscow-neighbouring principalities. Due to the lack of sources, there is no extensive information on Sophia’s participation in the affairs of the state - many historian statements are grounded on singular messages or assumptions. It must be acknowledged that prior to her husband's death in 1425, Sophia’s participation in the political life of the Grand Duchy of Moscow was low. No reconstruction can be made of whether the actions of the newly widowed Sophia were made of her own accord, or due to a collegial decision adopted by the powerful Moscow nobility and clergy aiming at enthroning Vasily II. This may be evidence of Sophia's unwillingness to break established traditions, rather than her possessing political talent - that she was not an opponent to her son, but an aid on his path to power. This article also introduces interesting information related to the relocation of Vytautas’ daughter's remains in 1929, following the decision to demolish the Ascension Convent, a nunnery in the Moscow Kremlin, which served as a burial place for female descendants of the Moscow princely family. [From the publi

• Iki ir po didžiojo mūšio: politiniai pokyčiai Rytų Pabaltijyje Žalgirio mūšio epochoje / Rimvydas Petrauskas. Jogailos ir Vytauto laikai / redaktorius Zigmantas Kiaupa. Kaunas : Vytauto Didžiojo universitetas, 2011. P. 8-20.
• Lietuvos istorija. T. 4, Nauji horizontai: dinastija, visuomenė, valstybė. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė 1386-1529 m. / Jūratė Kiaupienė, Rimvydas Petrauskas. Vilnius : Baltos lankos, 2009. 551 p.