Ką veiksime spektaklyje?

LTNors Lietuvoje vis dažnesni dalyvavimo teatro (participatory theatre) pavyzdžiai, tačiau sąvokos, įvardijančios skiriamuosius šių reiškinių bruožus, vartojamos aptakiai arba jų išvis vengiama. Pavyzdžiui, režisierius Agnius Jankevičius, pristatydamas savo spektaklį „Maištas“, pavadino jį „spektakliu-instruktažu“. Teatro kritikas Vaidas Jauniškis paminėjo iškalbingą atvejį: „Naujojo Baltijos šokio“ festivalyje 2015 m. buvo parodytas tikriausias immersive theatre pavyzdys – Erico Jorris ir trupės „Crew“ spektakliai „C.a.p.e. Brussels“, „C.a.p.e. Horror“, „C.a.p.e. Anima“, tačiau jie net nebuvo pristatyti kaip atstovaujantys tokiam retam mūsų krašte teatro žanrui.“ Lietuvos nacionalinis dramos teatras, pristatydamas spektaklį „#beskambučio“, anotacijoje irgi nenurodė, kad tai imersyvus spektaklis. O premjeros „Respublika“ aprašyme skliausteliuose užsiminė, esą tokio pobūdžio spektaklis Lietuvoje pristatomas pirmą kartą. Problemų kyla ir dėl dar nenusistovėjusių sąvokų apibrėžties, ir dėl spektaklių viešinimo strategijos, kuri dažnai paremta ne noru kuo geriau informuoti žiūrovus apie spektaklį, o rinkodaros ar vadybos sumetimais (parduoti kuo daugiau bilietų, pritraukti kuo daugiau publikos). Ne visi žiūrovai nori dalyvauti spektaklio veiksme, daugeliui jų kur kas maloniau saugiai sėdėti kėdėse, stebint aktorius, pasislėpusius už ketvirtos sienos. Tad vengimas įvardyti spektaklio pobūdį, t. y. nenurodant žiūrovų „veiklos“ lauko – ne tik stebėti, bet ir dalyvauti, atlikti tam tikrus veiksmus ir pan., – komplikuoja situaciją, mat imersiniai ir interaktyvūs spektakliai įtraukia publiką labai skirtingai. Konkrečiam žiūrovui gali būti priimtina dalyvauti imersiniame spektaklyje, tačiau jis visiškai nenorės įsitraukti į interaktyvųjį. [...]. [Iš teksto, p. 51]

ENThe development of technology created a new phenomenon in cultural area. One of these phenomenon’s – interactive and immersive theatre performances. Main difference between participatory and conventional theatre is incorporated physically in the action of performance. It is complicated to define immersive and interactive concepts, because there isn’t any dimension to measure how much an audience is incorporated in the performance. Moreover, each spectator has different experience in participatory theatre. To understand participatory theatre better we need to define concepts of audience, performance, and incorporation once again, because there are many changes which started in 21 centuries. [From the publication]