Mechaninis teatras : istorinė apžvalga

LTŽymiausias XX a. Lietuvos lėlių teatro režisierius ir dailininkas Vitalijus Mazūras spektaklyje pagal Sigito Gedos pjesę „Ak vija, pinavija“ (Vilniaus teatras „Lėlė“. 1989) panaudojo profesionalų scenose nedažnai matomus mechaninio teatro elementus. „Ganomus žąsiukus“ vietoj animuojamų lėlių vaidino figūrėlės, kurias atgaivindavo sumontuotas mechanizmas. Aktorei užteko sukti rankenėlę, įtaisytą dekoracijos paviljone, kad žąsiukų pulkas imtų lakstyti ir lesinėti, lyg kiekvieną animuotų atskiras lėlininkas. Tam įspūdžiui sustiprinti paviljono grindelėse buvo paslėpta diržo juosta, ratu vedžiojusi ant jos užsodintus žąsiukus (spektaklio vaizdo įrašas saugomas LRT archyve). Dramaturgė Nijolė Indriūnaitė pjesėje „Muzikinė dėžutė“ (2005) pašlijusius šeimos santykius pavaizdavo kaip sugedusį mechanizmą. „Kodėl nutilo muzika?“ – klausinėja Vaikas visų, ką sutinka, kol išsiaiškina, kad muzika atsiranda tada, kai dėžutės dalys – varpeliai, plaktukai, volelis – veikia kartu. Radęs surūdijusią spyruoklę, Vaikas sutaiso mechanizmą ir grąžina į namus muziką, „kuri skambėjo, kai tėtis ir mama susikalbėjo“ („Baltos pasakos“. Vilnius. 2008, p. 131–146). Indriūnaitė adaptavo Vladimiro Odojevskio pasaką „Miestelis tabokinėje“ (1834) – rusų rašytojas rėmėsi XVIII–XIX a. „teatralizuota mechanika“ ir to meto Europoje populiariu automatų teatru. Tai „mobilių sistemų teatras, kuriame vaidina mechaninės lėlės, vaizdas kuriamas įvairiais mechanizmais ir automatais“, – rašoma Lietuvos teatro dailės žodyne („Ten, kur viskas daug labiau“. Vilnius. 2013, p. 40–43), sudarytame Raimondos Bitinaitės-Širvinskienės. [...]. [Iš teksto, p. 55]