LTTeatro pasaulį Bertoltas Brechtas savo pjesėmis sužavėjo daugiau negu prieš pusę amžiaus, stojęs šalia politinio teatro pradininko Erwino Piscatoro. Brechtą galima vertinti iš skirtingiausių pusių, mat jis ir pats nevengė kalbėti apie įvairius dalykus, žinoma, daugiausia apie teatrą, performansus, bet paliko gilių įžvalgų apie kiną, radiją, politiką, dailę, muziką ir apskritai kultūrą (Giles, Kuhn, 2003, p. 1). Tie tekstai nusėdo knygose iš pradžių gimtąja vokiečių kalba, o šiandien ir angliškai. Lietuviai su šiuo reformatoriumi kol kas susipažįsta iš pjesių ir eilėraščių vertimų arba žiūrėdami Lietuvos teatro režisierių spektaklius, pastatytus pagal jo pjeses, bet kažin ar pagal brechtiškojo teatro principus. Brechtas vadinamas įvairiai – teoretiku, naujos teatrinės pakraipos kūrėju, poetu, politiniu veikėju, užsispyrusiu marksistu, ir, žinoma, dramaturgu. Tačiau dažniausiai laikomas epinio teatro pradininku, kadaise pasakiusiu, kad menas turi būti ne visuomenę atspindintis veidrodis, o ją formuojantis plaktukas. [...]. [Iš teksto, p. 42]
ENWhy we don‘t have an epic theater? Perhaps if we had, theater would be more selective especially when the world is being more and more divided and society becomes radicalized. [From the publication]