Ekskursija po XX a. pradžios skurdo Vilnių: "gyvi kapai" ir derybos dėl utopijos

LTPagrindinis Vilniaus lietuvių laikraštis Lietuvos žinios 1913 m. beveik ištisą leidinio puslapį skyrė gana neįprastai miesto panoramai nušviesti: buvo publikuoti įspūdžiai apie skurdžiausio miesto gyventojų sluoksnio buitį, darbą ir juodas gyvenimo sąlygas. Tai buvo ne originalus tekstas, bet vertimas iš Sankt Peterburge leidžiamo dienraščio Kalba (Речь). Redakcijos prieraše buvo pateiktas ir korespondencijos autorius — anuomet garsus etnografas, Rusijos socialdemokratų veikėjas Vladimiras Bogorazas. Į Vilnių jis atvyko skaityti viešą paskaitą, o vėliau, matyt, dalyvavo ekskursijoje po Vilniaus senamiestį ir nepabijojo būti išvedamas iš pagrindinės žydų kvartalo gatvės į kiek nuošalesnius namus ir jų rūsius, kuriuose gyveno ne viena šeima ir kuriuos jis įvardijo „gyvais kapais“. Straipsnyje, kuris skirtas pristatyti XIX a. pabaigos-XX a. pradžios Vilniaus darbininkų — neretai priklausiusių žemiausiems visuomenės sluoksniams — darbo ir gyvenimo sąlygas, Bogorazo įspūdžiai verti ištisos ilgos citatos. Joje ne tik paliečiamos svarbios, vėliau išplėtosimos temos: gyvenimo ir darbo sąlygos, emigracija, gautas atlyginimas, skurdo koncentracija ir bandymai gerinti padėtį, vargšų svajonės ir bandymai kurti utopiją. Kadangi Bogorazas akcentuoja, kad kalba ir apie skurdžiai gyvenančius miesto žydus, nenutolsime nuo Vilniaus, kuris anuomet buvo ne tik Siaurės Vakarų krašto (t. y. dababartinės Lietuvos ir Baltarusijos) centras, bet ir vienas svarbiausių miestų žydų Sėslumo zonoje. [Iš straipsnio, p. 156]