Gegrėnai. Bažnyčios interjero ir altorių apžvalga

LT1754 m. statytos Gegrėnų bažnyčios interjeras paprastas, dekoras itin saikingas. Nuo pat pastatymo jos vidaus erdvė ir įranga iš esmės mažai keitėsi. Stačiakampio plano salinė navos erdvė vientisa, presbiterijos plotį iš abiejų pusių riboja zakristijos, prienavis nuo navos atskirtas siena. Bažnyčioje buvo įrengti trys mediniai dvitarpsniai altoriai. Šoninių altorių neobarokiniai retabulai įrengti apie 1821 m. Jų forma derinta prie vėlyvojo baroko stilistikos didžiojo altoriaus meninio sprendimo. Galutinai altorių ansamblis susiformavo XIX a. trečiajame dešimtmetyje. Gegrėnų bažnyčios interjeras ir altorių ansamblis atspindi būdingus Žemaičių vyskupystės bažnyčių raidos dėsningumus. Kaip ir dauguma kitų XVIII a. antroje pusėje statytų medinių sakralinių pastatų, per laiką jų interjeras ir įranga buvo nuolatos remontuojama ir rekonstruojama, tačiau siekta išsaugoti autentiškas formas, naujus įrenginius derinti prie senųjų. Dėl šios priežasties autentiškos vėlyvojo baroko formos susipina su XIX a. dar vis plačiai kultivuota neobarokine raiška. Šias ypatybes labiausiai atspindi altorių ansamblis. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Sakralinė dailė; Altoriai; Šventieji; Bažnyčios; Church; Saints.

ENThe interior of Gegrėnai Church that was built in 1754 is marked by simplicity and particularly moderate décor. In fact, the interior space and equipment of the church have undergone little change since then. The rectangular plan space of the nave is unbroken, the presbytery is flanked by sacristies on both sides, and the ante nave is divided from the nave by a wall. Originally, the church had three wooden two-tier altars. The neo-Baroque retables of the side altars were installed around 1821. Their form was matched to the artistic solution of the late-Baroque high altar. The ensemble of the altars acquired its final shape in the 1820s. The interior and altars of Gegrėnai Church reflect the features of development of churches in the Samogitian Diocese. Same as the majority of other wooden sacred buildings constructed in the second half of the 18th c., in the course of time their interior and equipment were subject to continuous repair and reconstruction. However, attempts were made to preserve the authentic forms and to match the new and the old equipment. For this reason, the authentic late-Baroque forms intertwine with neo-Baroque expression that was still widely applied in the 19th c. The altar ensemble is the best reflection of these features.