Vilniaus Acheiropitos sidabro rėmas: dekoras ar komentaras?

LTVilniaus misionierių Viešpaties Žengimo į Dangų bažnyčioje buvęs, o dabar Vilniaus arkivyskupijos Bažnytinio paveldo muziejuje (toliau – BPM) saugomas Kristaus veido atvaizdas, toliau vadinamas Vilniaus Acheiropita, yra vienas vadinamųjų ne rankų darbo Jėzaus atvaizdų, tiksliau – jų kopijų. Jis, kaip ir kitos Acheiropitos, nors sukurtas žmogaus, traktuojamas kaip stebuklingu būdu atsiradęs Dievo buvimo įrodymas. Šį kūrinį sudaro trys vienas kitą papildantys beveik vienodos reikšmės segmentai. Pirmasis, vertikalus, kvadratui artimas, stačiakampis paveikslas – kaltinė vario skarda, ant kurios aliejiniais dažais nutapytas Jėzaus išbalusio veido ovalas tamsiame fone. Jo apačio je įkomponuota šviesių įrašo eilučių juosta, t. y. antrasis paveikslo analizei reikšmingas dėmuo. Vis dėlto šiame darbe svarbiausias trečiasis – gausios ikonografijos platus, iškilus, šviesus, blizgus kalstyto sidabro rėmas; pagal stilistiką ir ikonografinius elementus prie Kristaus veido atvaizdo jis pritaisytas bene šimtmečiu vėliau, nei buvo sukurtas pats paveikslas, pagamintas XVIII a. I ketv. Vilniaus auksakalio Johano Fridricho Šemniko. Pagrindinis straipsnio tikslas – įrodyti, kad Vilniaus Acheiropitos rėmas prilygintinas relikvijoriui, nes gamintas bandant atliepti atvaizdo-relikvijos sumanymą, todėl yra ne vien tik dekoro elementas, veikiau komentaras ne rankų darbo atvaizdui. Tyrimo uždaviniai: 1) nagrinėjant rėmo vaizdiniją, jos pobūdį ir santykį su atvaizdu įvardyti, kaip rėmo ikonografija teigia Jėzaus dieviškumą; 2) aptarti Švč. Veido atvaizdus-relikvijas juos siejant su Vilniaus Acheiropita; 3) pagrįsti, kad tiriamas paveikslas rėme traktuotas kaip relikvija relikvijoriuje.Tyrimo metodai – ikonografinė ir ikonologinė analizės pasirinktos siekiant susieti rėme matomus simbolius ir jų prasmes. Vaizdinio suvokimo ir recepcijos teorijomis naudojamasi rėmą analizuojant drauge su kitais paveikslo dėmenimis. Ši prieiga leidžia įvardyti, kokios vaizdavimo schemos naudojamos kūrinyje. Lyginamoji analizė naudinga bandant aptarti Vilniaus Acheiropitos sąsajas su Romoje saugomu Švč. Veido atvaizdu ir vadinamuoju Genujos Mandiliju. Metodika padeda nustatyti, kas sieja kitiems ne rankų darbo atvaizdams pagamintus rėmus su vilnietiškuoju auksakalystės dirbiniu. Šaltinio tyra nepamainoma grindžiant Vilniaus Acheiropitos rėmo kaip komentaro hipotezę. Atvaizdo antropologijos prieiga pasitelkiama argumentuojant atvaizdo kaip relikvijos intenciją. Reikšminiai žodžiai: Kristaus veidas, Acheiropita, rėmas, dekoras. [Iš leidinio]

ENThe painting of Christ the Saviour, also known as the Vilnius Acheiropoieton, once belonged to the Church of the Ascension of the Lord in Vilnius and today is stored in the Church Heritage Museum of the Vilnius Diocese. The image was most likely painted in the second half of the 17th century in Rome and received its ornate silver frame in early 18th-century Vilnius. The painting in the frame is extraordinary because of the combination of its three semantic elements: the painted face, the inscription composed beneath it, and the wide silver frame of rich iconography. In the context of the Lithuanian artistic heritage, the piece is unique because it blends together two Christian traditions. The artefact is also particular to post-Tridentine art, when the use of images for religious purposes has been consolidated, as the Holy Face stands at the top of the hierarchy of sacred images. Therefore, the paper provides an overview of the silver frame and examines the hypothesis that the exceptionally complex frame not only functioned as a visual decoration of the image but also served as a reliquary for the relic of the Holy Face and was a commentary rather than a décor of the painting not made by human hands. Keywords: Face of Christ, Acheiropoieton, frame, decor. [From the publication]