Karo Ukrainoje įrodymai Šarūno Barto filme "Šerkšnas" (2017)

LTŠiame straipsnyje analizuojami vizualiniai karo Ukrainoje įrodymai Šarūno Barto vaidybiniame filme „Šerkšnas“, pasitelkiant Elizabethos Cowie ir Billo Nicholso teorines įrodymo medijose sampratas. Barto karo dramoje, naudojant vaidybinio ir dokumentinio kino konvencijas, fiksuojami 2014 m. Rusijos neteisėtai įvykdytos Ukrainos dalies teritorijos aneksijos ir po jos tęsiamų karinių veiksmų Rytų Ukrainoje padariniai. Filme žiūrovas nemato akivaizdžių karo veiksmų, susidūrimų su Rusijos kariais ir separatistais-kovotojais, tačiau stebi kino ir mobiliojo telefono kamera už fiksuotus ukrainiečių karių liudijimus, sugriautų gyvenviečių, užminuotų laukų, fronto linijos ir panašius vaizdus, kurie patvirtina, kad karas išties vyksta ir palieka gilų įspaudą Ukrainos piliečių gyvenime. Atlikta teorinė advokacijos sampratos analizė bei filmo žanrinė ir stilistinė analizė leidžia konstatuoti, kad „Šerkšnas“ – tai politinis mišrių žanrų filmas apie šiuolaikinį karą, imperialistinę Rusijos politiką ir tuos, į ką ji nukreipta. Dėl plačios tarptautinės sklaidos ir subtilių, tačiau įtaigių, retorinių priemonių panaudojimo jis švelniai advokatauja ukrainiečiams, patiriantiems „didžiojo kaimyno“ politinę ir kitų formų intervenciją bei hegemoniją. Reikšminiai žodžiai: autorinis kinas, Šarūnas Bartas, politinis kinas, karo drama, Lietuvos kinas, liudijimas, vizualinis įrodymas, advokacija. [Iš leidinio]

ENThis article analyses the visual testimonies and evidence of the war in Ukraine in Šarūnas Bartas’ feature film “Frost”, drawing on Elizabeth Cowie’s and Bill Nichols’ theoretical concepts of testimony and evidence in media. Bartas’ war drama uses the conventions of fiction and documentary filmmaking to capture the aftermath of Russia’s illegal annexation of part of Ukraine in 2014, and the subsequent military action in Eastern Ukraine. The viewer does not see the apparent warfare, the clashes between Ukrainian Army and Russian troops or separatist fighters, but watches the testimonies of Ukrainian soldiers recorded on film and mobile phone cameras, and sees images of destroyed settlements, mined fields, front lines, etc., which prove that the war is indeed taking place and is leaving a strong effect on the lives of the Ukrainian citizens. The theoretical analysis of the concept of advocacy, as well as the genre and stylistic analysis of the film, leads to the conclusion that “Frost” is a political mixed-genre film about contemporary war, imperialist Russian policy and those who are targeted by it. Furthermore, its wide international distribution and the use of subtle, yet powerful, rhetorical devices make it an advocate for the Ukrainians and other Eastern European peoples who are experiencing the political and other forms of intervention and hegemony of their “big neighbour”. Keywords: auteur cinema; Šarūnas Bartas; political cinema; war drama; Lithuanian cinema; testimony; evidence; advocacy. [From the publication]