LTNuo pat pandemijos pradžios ypač aktyvūs atrodė teatralai ir šokėjai, entuziastingai ėmę svarstyti, ar esamos aplinkybės paskatins rastis naujas raiškos formas. Tokie svarstymai materializavosi įvairiais eksperimentais – ZOOM teatro spektakliais, šokio filmais ir pan. Svarbiausia, kad į diskusijas įsitraukė ir kritika, svarstydama, ar toks teatras vertas, ar nevertas dėmesio. Gal čia tik pusfabrikatis, kuriuo galima numalšinti alkį, bet nepavyks maitintis ilgesnį laiką? Kalbant apie muziką, užsienio spauda mirga marga tekstais, ieškan- čiais bendro pandeminių metų vardiklio, analizuojančiais išpopuliarėjusias naujas muzikos formas, kūrėjų vaizduotę užvaldžiusias temas, esminius kūrybos pokyčius. Virtualūs koncertai tapo norma – jau net man būtų keistoka savo rengiamose apžvalgose kviesti klausytojus ne į virtualią, bet į tikrą koncertų salę. Susibūrė dvi stovyklos. Vieni, net ir ištikimi meno mylėtojai, prisipažįsta – ekranų keliamas nuovargis toks didelis, kad po dienos, pilnos darbinių ZOOM susirinkimų, retai kas susivilios dar ir virtualiu koncertu. Kiti teigia priešingai – tik kultūros vartojimas padeda ištverti vienatvę, atskirtį nuo socialinio gyvenimo. [...]. [Iš teksto, p. 20]
ENIn what terms we will talk about the present time? Shall we talk about it after a few years? Perhaps we will try to forget this time and its experience? Notes on musical culture of pandemic period. [From the publication]