Kintanti teatro funkcija Baltijos šalyse: tautokūra keičia rinkodarą
LTBaltijos šalys su kultūrine diplomatija susidūrė XX a. pabaigoje, kai šiame regione pradėta steigti įvairių šalių kultūros institutus, centrus, fondus, tarybas. Dabar kultūrinę diplomatiją sistemiškai vykdo Lietuvos vyriausybė (ypač Kultūros ir Užsienio reikalų ministerijos), biudžetinės įstaigos šalies viduje, ambasados ir kultūros atašė užsienio valstybėse, nebūtinai taip ir įvardydamos savo veiksmus. Kultūrinės diplomatijos kryptys gali būti skirtingos, bet ji beveik visada skiriama tai pačiai specifinei auditorijai – politikams, diplomatams, akademiniams ir verslo sluoksniams. Kitaip tariant, tiems, kurie priima reikšmingus sprendimus ir gali daryti didžiausią poveikį visuomenei. O nacionalinė valstybė, kreipdamasi į kitų šalių bendruomenes, kaip kultūrinės diplomatijos įrankį dažniausiai naudoja simbolinį tautos prekės ženklą, nors tokia praktika vertinama gana kontroversiškai. Baltijos šalys nacionalinius įvaizdžius kuria, pasitelkdamos meną. Vis dėlto nėra lengva apsispręsti, kurie menininkai ir kokie jų kūriniai galėtų geriausiai atstovauti šalies interesams, išreikšdami jos unikalumą ir suverenumą, priklausymą Europai. Viena vertus, kultūrinės diplomatijos tikslas yra sukurti išskirtinai pozityvų nacionalinį įvaizdį, pasitelkiant aukščiausio lygio meną. Antra vertus, įdomiausi, unikaliausi kūriniai atskleidžia nebūtinai geriausius tautos bruožus, tad yra sunkiai pritaikomi, siekiant reprezentuoti valstybę tarptautiniu mastu. Žodžiu, kyla įtampa tarp valstybės interesų ir menininko autonomijos, stereotipiniai tautos vaizdiniai kertasi su inovacijomis ir savikritika. [...]. [Iš teksto, p. 52]
