Paskutinis laiškas Algimantui Švėgždai

LTŠitas kūrybos lūžis nebuvo dirbtinis. Atsirado natūraliai, valingai – iš Tavo genų, iš charakterio, savo galimybių supratimo ir tikrovės pojūčio. Negalėjai kitaip mokyt ir savo studentų, kuriems dėstei piešimą institute, o mokykloj – ir tapybą, vadovavai diplominiams... Įkvėpei ir Audrių Puipą, ir Rimvydą Bartkų, ir Rytį Valantiną, ir Jurgą Ivanauskaitę, ir Astą Žukienę, prisidėjai, kad atsiskleistų ir Šarūno Saukos, ir daugelio kitų savitumas... Piešimo katedra pasišiaušė prieš Tavo inovacijas, prieš norą pertvarkyti sustabarėjusį akademinį piešinį, prieš Tavo metodiką, kuri mokė labai paprastų žmogiškų dalykų – įsižiūrėjimo, jautrumo ir meilės tam, ką paišai. Atsilaikei prieš katedros spaudimą, o Tavo mokiniai labai greit įrodė, kad buvai teisus. [...]. [Iš teksto, p. 36]

ENFrom a forthcoming book Against the Wind that included painter‘s letters, diaries, poems, drawings and photos. [From the publication]