Draudžiamos lietuvių spaudos bylos buvusiame Žarėnų valsčiuje
LTNors Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) laikais lietuvių kalba nebuvo valstybinė, tačiau XVIII a. antroje pusėje pradėti leisti ir lietuviški pradinio skaitymo ir rašymo vadovėliai – elementoriai. LDK pirmasis išlikęs elementorius „Mokslas skaitymo rašto lenkiško dėl mažų vaikelių“ išspausdintas 1763 m. Jame buvo lygiagrečiai pateikti lenkiški ir lietuviški tekstai. Nuo 1781 m. tie elementoriai ėjo pavadinimu „Mokslas skaitymo rašto lietuviško dėl mažų vaikų“ ir lenkiško teksto nebeturėjo. 1790 m. to elementoriaus išleista 2 350 vienetų1 . Po 1831 m. sukilimo ir ypač nuo XIX a. vidurio prijungtoje prie Rusijos Didžiojoje Lietuvoje daugėjo išleidžiamų lietuviškų knygų, didėjo jų tiražai. Plito ir pasaulietinė literatūra. Populiariuose Lauryno Ivinskio kalendoriuose būdavo įvairių mokslo žinių, skelbiama prozos, poezijos kūrinių, tautosakos. L. Ivinskio kalendoriai buvo spausdinami 3 000–8 000 egzempliorių tiražais. Nuo 1841 m. Žemaičių vyskupijos parapinėse mokyklose buvo leidžiama mokyti ir lietuviškai skaityti. Tokių parapinių mokyklų tinklas ypač išsiplėtė Žemaičių vyskupu tapus Motiejui Valančiui. Todėl nemažai valstiečių mokėjo paskaityti gimtąja kalba ir meldėsi iš lietuviškų maldaknygių. 1861 m. panaikinus baudžiavą, lietuvių kalba tebebuvo laikoma žemesnio luomo kalba. Bajorai, miestiečiai ir valdininkai lietuviškai nekalbėjo. Laikyta gėda inteligentams viešoje vietoje prabilti lietuviškai. Turtingesni Suvalkų gubernijos valstiečiai skaitė lenkišką spaudą ir buvo lenkų įtakoje. [Iš straipsnio, p. 523]
